Apie tuos, kurie ir neleidžia užmiršti 1990 metų Laisvės kovos

Dabar jau net sunkoka žodžiais nusakyti nuotaikas ir potyrius iš 1990–1991 metų Laiko karuselės Palangoje ir Klaipėdoje. Ką ten karuselės! Kosmonautų rengimo centro centrifūgos, į kurią veiksmu panaši gal ir visiems žinoma skalbyklė. Ėjom, bėgom, žvalgėmės, smalsavom, kalbėjom... Užsirašinėjom. Stebėjom ir pamažiukais nebesistebėjom, nes daug kas, jei ne viskas, politikų debesynuose, nuo Palangos „Šiltnamių slieko“ ar į jūrą „einančio“ Klaipėdos jūreivio, žvejo tikrai nepriklausė. Nei tada, 1990-aisiais, nei dabar, 2017-aisiais. Neslepiu, apydažniai buvo sunku suspėti visur, teko net sau kartoti: „Raminkis, raminkis, neįsipareigok draugams, apeik vyną – kitaip gyvenimas suminkys kaip plasteliną, išsaugok šaltą protą!
Šiauliuose, autobusų stotyje, prisimenu, už du litus iš geraakio žilagalvio bibliofilo nusipirkau žymiojo poeto-eseisto Jono Aisčio (Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Aleksandriškio, Jono Kuosos Aleksandriškio, 1904–1973) knygą „Milfordo gatvės elegijos“.
„Joje – visa Lietuva, jos žmonės (prieš 60 metų). Pažvelkime, skaitytojau, sykiu: o gal... geresni, gal išties ir kilnumas, ir dora, ir inteligencija, pagarba vieno kitam gražiausiomis aureolėmis gaubė lietuvių galvas ir sielas?! E, kad taip būtų!..
Straipsnyje „Maironis“ rašo: ...Šiandien ne vien Lietuva, bet ir lietuvis pasikeitė. Prekybininkas, vagis, žmogžudys, sąžiningas ir nesąžiningas valdininkas – visi lietuviai. Net ir ta mergaitė, Maironio apdainuota šviesiaplaukė, kuri pigiai parduoda savo kūną, juk ir ji lietuvaitė. Ir ji laukė laisvės, bet ir ją gavo naguosna mūsų naujas gyvenimas. Juk jos kūno reikalauja tie patys „broliai artojai“, kurie „lietuviškai šneka“. Tokia tik yra karti gyvenimo tiesa. Gyvenimui kelio nepastosi. Jis toks įžūlus ir toks baisus. Bet tai yra tik toji nenutinkuota namo siena. Ne visas gyvenimas toks, bet vis dėlto tai yra Lietuva, dėl kurios kovojo Maironiai. Arba vėl:
Automobiliai tik dunda linksmi.
Su mergelėmis linksmi.
Sąžinė tik tuomet bunda,
Kai už kyšius teisiami.
Šio posmo didvyriai – ne rusai ir ne lenkai, o 100 proc. lietuviai. Taip, tie patys lietuviai, kurie kovėsi Žalgirio lauke, kurie pančius į Sibirą nešė.
Maironis tų visų faktų negalėjo nutylėti, jam sąžinė neleido. Jis netekdavo lygsvaros, nes per daug lietuvį mylėjo, iš tų žodžių matyti, kad Maironis norėjo atsitraukti, norėjo grįžti per Sibirą, grįžti su geležinių pančių žvangėjimu, kad nematytų visų smulkmenų, kurios jį NUO LIETUVIO GRASĖ (kalba netaisyta, išskirta aut.)
(...)... O tų partijų tarp mūsų
Jų programų ir barnių,
Tiek vargiai pas vargšą blusų
Atsiras už marškinių.
Maironis lietuviui vartodavo tik rinktinius, tik švelnius žodžius, – rašo J. Aistis. – Šiandien jis lietuvį bara. Kodėl?
J. Aistis subtiliai jautė gyvenamojo meto nervą, savikritiškai, tikroviškai, nors tai daug kam nepatiko, aprašė lietuviškąjį charakterį nepriklausomoje Lietuvoje.
„... Mes jaučiame ir žinome, kad esame atsilikę nuo Europos, nuo krikščioniškosios kultūros. Paviršutiniškai mes ją vejamės, ir todėl tasai mūsų gyvenimas tūpčioja vietoje. Kam maža proto ir nuovokos, tas dar gali ramiai gyventi raštinėje ir savo namuose, bet kas nors truputį nujaučia, tam „TVANKU“. („Tumas ir kanarėlės“, 1933-04-14).
O ar šiandien kas kitaip?!
Seime po ilgokos pertraukos vėl pradėjo dirbti Seimo narys profesorius Kazimieras Antanavičius (...). Kurį laiką stebėdamas Seimo darbą iš šalies (sirgo), K. Antanavičius sakė, stengėsi atsakyti į klausimą: „Ar galima ką nors pakeisti, ar tai, kas vyksta Lietuvoje – tikslinė destrukcija, vykdoma per valdžią, ar tik atsitiktinė proto trūkumo pasekmė?“ (...) Pasak K. Antanavičiaus, stebint Lietuvos gyvenimą, galima padaryti išvadą, kad yra kažkoks centras, planuojantis destrukciją. „Be abejo, viską daro pinigai, bet nebūtų taip kvailai elgiamasi, jei nebūtų plano“, – sakė K. Antanavičius.
(„Lietuvoje kvailai elgiamasi pagal planą?“ Iš Kęstučio Jauniškio str. „Lietuvos ryte“, 1994-10-28).
Ir taip visur – Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje...
J. Aistis, pasak poeto J. Juškaičio, susirgo tautos likimu ir dėl to numirė. Jie rašė apie amžiną dabartį. „Gera vargt čia, Lietuvoj!“ – tai ir ištikimybė kraštui, ir nostalgija, drama, o visų didžiausia – tragedija!
Tragedija, kurią patyrėme ir mes, tos santvarkos augintiniai.
J. Aistis rašo: „Mūsų liaudyje yra vienas keiksmas. Tasai keiksmas taip maždaug skamba: „Kad tu dvi dieni mirtum“. Baisus tai keiksmas, bet gyvenimas dar baisesnis, jis kartais marina žmogų 10 ir daugiau metų...“
Mus marino 50 metų. Taip, buvome sotūs, ne vyžoti, bet, bet, bet... O tik po daugelio metų sužinojome, kiek brandžiausių vyrų, protingiausių žmonių nebesugrįžo. Lūžo tautos stuburas. Ir slėpė tai nuo jaunimo. Kultūra... Ar tai buvo kultūra? Antikultūra“.
Tada 1990-ųjų pavasarį, mes, Vilniaus universiteto bendrabučio ir literatūros, „Tarybinio studento“ ir kitų leidinių „bendrabroliai“ būtume nedrįsę net susapnuoti, kad va, 2015-ųjų birželį ištikimas jūros, literatūros ir palangiškių gerbėjas Vladas Vaitkevičius tarp J. Aisčio poezijos premijos laureatų Kaišiadorių rajonas pagerbia savo žemietį. Šaunios iškilmės! Ryškus poeto talento įvertinimas. O mūsų gyvenamą laikmetį LRS narys, poetas Vladas Vaitkevičius šitaip savame eilėraštyje apibūdina:
Kasdien stebiu, kas skursta ir kas auga,
Kas džiaugiasi saulėtekiu, o kas – žara,
Kasdien randu ir prarandu aš daug ką
Ir vis tikiu, kad blogio sieloje nėra.
Iš knygos „Saulėlydžio ornamento spindesys“ – (SOS) leido „Naujoji Romuva“, 2014 m. Poezija yra bejėgių jėga. Aksominė „bomba“. Bet melas sugrįžta į Palangą, kurioje „Sąjūdžio gėlynas“ labai gyvais žiedais žmonių širdis džiugino jau 1989 metais. Į tai, savaime suprantama, labai operatyviai dėmesį atkreipė visų svarbiausiųjų Klaipėdos leidinių žurnalistai. Tarp jų – ir populiarioji „Vasara“, kurios sudarytoja – šio krašto meninio gyvenimo „kardiogramas“ štai jau 33 metus analitiškai kruopščiai „registruojanti“ kolegė Rita Bočiulytė. Ji „Prie kavos puodelio“ pakvietė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Palangos miesto tarybos pirmininką, Lietuvos gyventojų pasitikėjimą jau tada pelniusį teisininką Narcizą Rasimavičių. Šio interviu mintys nepraradusios aktualumo ir šiandien, minint 27-ąsias Nepriklausomybės Atkūrimo pasirašymo metines, nes tarp laimingųjų, kurie tada, gal net rizikuodami gyvenimais, buvo ir daug svarbaus jau nuveikęs prityręs politikas, Palangos nepalikęs Narcizas Rasimavičius. Drąsus, įžvalgus, Palangoje irgi stiprėjęs politikas – humanistas, Lietuvos valstybės labui nuveikęs labai daug gero.
„Visada tikiu Sąjūdžio sakalu“, – poetiškai išsakė savo pašaukimo prasmę buvęs LPS Palangos miesto tarybos pirmininkas:
„ – Prieš metus, kada ir Palangoje susikūrė Sąjūdis, ne man vienai buvo nuostabu, kad šiame gamtos ir materialinės gerovės rojaus kampelyje radosi didelis būrys žmonių, kurie įsijungė į šį visuomeninį judėjimą. Juk ilgai mūsų visuomenėje buvo bandoma įteigti, kad bus duonos – bus ir dainų... O duonos palangiškiams seniai netrūksta. Bet, pasirodo, ir jiems tik duonos – maža, kad gyvenimas būtų laimingas ir gražus... Taigi kokios Sąjūdžio užgimimo Palangoje priežastys? – klausė gerbiama R. Bočiulytė.
– Palanga – miestas pulsaras. Žiemą jis – bažnytkaimis su savo apkalbom, dažnokai pasipūtusia valdininkija, o vasarą – didmiestis, į kurį suvažiuoja valdžios vyrai. Tuomet pataikūnams – plačiausia dirva. Tad biurokratijai, socialinei neteisybei ir korupcijai vystytis terpė sudaryta.
Sąjūdis Palangoje atsirado kaip būtinybė. Kaip organizacija Sąjūdis kūrėsi sunkiai. Neapsieita be tuščių ambicijų, asmeninės naudos ieškojimo, savitarpio kaltinimų. Bet laikas padarė savo, atsijojo vertybes nuo pelų, didelius dalykus nuo smulkmenų.
Siauresnių interesų skirtumai paskatino palangiškius susiburti į „Namų savininkų bendriją“, „Tremtinių klubą“, „Caritą“, „Moterų sąjungą“, „Ekologinį klubą“. Visų šių visuomeninių srovių atstovai įeina į LPS Palangos miesto tarybą, dirbame drauge.
– Žinau, kad pagal profesiją Jūs esate teisininkas. Man žinoma ir tai, kad jūs pelnėte pasitikėjimą, nes buvote išrinktas LPS Palangos miesto tarybos pirmininku, ir ne tik jų... Esate TSRS liaudies deputatų Zitos Šličytės ir B.Genzelio patikėtinis. LPS rinkiminės komisijos pirmininkas Vakarų Lietuvai. Įdomu, kaip jūs atėjote į Sąjūdį? Kokios giluminės jėgos pastūmėjo jus šiuo keliu?
– Į Sąjūdį pradėjau eiti, ko gero, tada, kada išmokau skaityti. Jau studijų metais apčiuopiau nacionalsocializmo Vokietijoje ir internacionalsocializmo Sąjungoje bendrumą. Ir vienas, ir kitas režimas norėjo sukurti savo išrinktajai tautai gerovę kitų tautų sąskaita. Suprasdamas Baltijos valstybių problemas, atidžiai studijavau tarptautinę teisę, diplomatijos istoriją, konstitucinės ir valstybinės teisės disciplinas. Imperijų irimo procesai žmonijos istorijoje labai panašūs.
Tad į sąjūdį atėjau tiek morališkai, tiek teoriškai pasiruošęs. Esu giliai įsitikinęs, kad stalinistinio režimo skriaudos Baltijos tautoms turi būti ne tik pasmerktos, bet ir sugrąžinta laisvė.
Į Palangos Sąjūdį atėjau pakviestas telefonu, kada besikuriant iniciatyvinei grupei, prireikė teisinių žinių. Taip ir įsijungiau, nors ir prieš tai jau dalyvavau visuose Vilniaus mitinguose“, – žurnalistei kalbėjo žinomas politikas, palangiškis N. L. Rasimavičius.
Čia R. Bočiulytė jo paklausė:
– Gal nors trumpai galėtumėte pasidalinti mintimis apie šiandieninius Palangos sąjūdiečių rūpesčius, veiklą...
– Nežiūrint ginčų praeityje, šiuo metu Sąjūdis Palangoje pakankamai vieningas, geba spręsti visus LPS uždavinius. Sutelktai dalyvavome renkant TSRS liaudies deputatus, parašų rinkimo akcijose, renkame juos ir dabar, jau esame surinkę per 30 tūkstančių. Didžiausias rūpestis – nuniokota Palanga, įnirtingas poilsio namų statybos bumas, kada nestatomi valymo įrengimai, ir jūroje maudytis negalima dėl vandens užterštumo. Vadovai bando girtis, kad jiems valdininkaujant Palanga labai pasikeitė. Taip, pasikeitė, bet nei palangiškių, nei Palangos svečių naudai. Mums bandoma aiškinti, kad Palanga priklauso visai Lietuvai ir net Sąjungai. Nesiginčydami dėl geografinių tiesų, mes, palangiškiai, tvirtiname, kad Palanga visų pirma – palangiškių, kaip Kaunas – kauniečių ar Marijampolė – marijampoliečių. Deja, miesto vadovai, mano nuomone, šito nesuprato praeityje, nenori suprasti ir dabar“.
Čia prarasi
Gebėjimą juoktis,
Galimybę
Miegoti ramiai, –
Bet su jūra
Gali susituokti
Ir pajust,
Kad iš naujo gimei.
Čia nestebina
Niekas, o niekas –
Aistros, orgijos,
Jokie vargai!
Bet kaip sniegas
Vasario palieka
Baltos mintys.
Širdžių pinigai.
(Gediminas Griškevičius – „Tarp palangiškių“, 1985 – 2017-02-24)
Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio ateitį gerbiamas N. Rasimavičius 1989 m. įžiūrėjo šitokią:
„Sąjūdis keisis. Keisis jo reikalavimai, bet Lietuvos nepriklausomybės siekiai nesikeis. Tam, kad demokratinė Europa galėtų mus priimti į bendro Europos namo statybą, mums dar reikia labai aukštai pakilti. Po kairiuoju sparnu apglėbęs kairiąsias, po dešiniuoju – dešiniąsias jėgas, Sąjūdžio sakalas jau pakilo. Juo aš tikiu.
– Juo tikiu ir aš. Ir noriu tikėti, kad sakalo skrydis nebus Ikaro skrydis į Saulę. Dėkoju jums už pokalbį“, – rašė R. Bočiulytė 1989 m. liepos 28 – rugpjūčio 3 dienų kurortinio priedo n