Apie Madridą, akylai saugomus meno šedevrus, kratą ir kelionę į Kauną

Inga ŠVIESAITĖ

Tai buvo ilgiausia šios kelionės diena. Nes ji buvo paskutinė.
Vėl kėlėmės 8 valandą, miegojome tikrai neblogai, tik rytinis lietus nelabai viliojo lįsti iš šilto miegmaišio ir sausos palapinės. Bet lindome ir patraukėme prie Piedrahita miestelio įvažiavimo stabdyti pakeleivingų mašinų ir traukti Madrido kryptimi. Nusiteikę buvome gerai, tikėjome, kad ilgai laukti nereikės. Tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais būna, likimas mėgsta ironiškai papokštauti ir priminti, kad yra du planai: tavo ir Dievo.

Kai yra du planai: tavo ir Dievo...
Mums sekėsi taip blogai, kad iš tos nevilties pradėjome autostopo performansus – tikriausiai tokiais būdais automobilių Piedrahitoj niekas nekada nestabdė. Ir nestabdys. Tačiau tie pasirodymai mūsų neišgelbėjo. Po kokių 3 valandų, praleistų prie kelio, nutarėme, kad jei dar pusvalandį niekas nestos, eisime į autobusų stotį ir važiuosime iš ten.
Tas pusvalandis slinko lėtai ir jam besibaigiant, jau ruošiausi užsimesti kuprinę ant pečių, kai pagaliau mums sustojo BMW! Per šią kelionę tai antras šios markės automobilis, kuris JO nei kartą nepaėmė pavėžėti per mėnesį trukusią kelionę autostopu po Europą. Ir kokia laimė, vairuotojas važiavo tiesiai į Madridą! „Sustojau, nes pagailo jūsų, – juokdamasis kalbėjo jis. – Prieš tris valandas pravažiavau pro jus ir kai pamačiau, kad vis dar esate čia, privalėjau jus paimti“. Vėl sėdėjome tipinio ispano automobilyje – pilname visokiausių daiktų, vaikų žaislų, knygučių, sausainių trupinių. Jis buvo vidutinio amžiaus vyras, dirbantis farmacininku Madride. Per tas porą bendros kelionės valandų tikriausiai buvo aptarta viskas: nuo Ispanijos ir Lietuvos ekonomikos, vyrų ir moters bendravimo subtilybių, kelionių patirčių iki Portugalijos santykių su Ispanija ar gastronomijos. Nors kalbėjo JIS, supratau gal 80 procentų viso dialogo ir negalėjau atsistebėti vairuotoju – kaip lengvai, kaip nuoširdžiai ir su kokia šypsena veide jis bendrauja su mumis, visiškai nepažįstamais žmonėmis. Tuo ispanai man labai patinka!

Karališkieji rūmai Madride
Taigi, kelios valandos ir mes jau Madride. Larga vida a la capital! Sėdome į metro ir pajudėjome Karališkųjų rūmų link. Taip, tų pačių, kurie užima 135 tūkst. kv. m ir yra didžiausi rūmai Europoje pagal plotą. Taip, ten, kur sode laksto povai. Ten, kur ant sienų puikuojasi Mikelandželo Merizio Karavadžio ar Francisko Gojos šedevrai. Ir taip, ten, kur niekada taip griežtai nieko nesaugojo. Vos likus 30 minučių iki rūmų teritorijos uždarymo policininkai šniukštinėjo po įvarius kampelius įspėdami, kad jau laikas namo. Ir tikrino, ar tikrai eini iš teritorijos. Pasigrožėję karališka didybe patraukėme gilyn į miesto širdį.
Pamažu vakarėjo ir miestas keitėsi tiesiog akyse – įsižiebė šviesos, prasidėjo šešėlių žaismas, Madridas apsigaubė paslaptimi ir romantišku jaukumu. Almudenos katedra, Plaza de la Armeria, tie patys Karališkieji rūmai nušvito kitomis spalvomis. Trumpam stabtelėjome nuostabiame parke priešais Madrido Karališkąjį teatrą. Spėliojome, kuriame iš langų galėtų gyventi Ronaldo, kūrėme fantastika paremtus planus, kaip įsikurti, tarkime, apartamentuose, esančiuose šalia teatro ir kas vakarą savo balkone stebėti priešais esančiame skverelyje vykstančius pasimatymus, į teatrą traukiančias pasipuošusias damas ir ponus, jaunuolius, nerūpestingai geriančius vyną ir filosofuojančius apie gyvenimo prasmę. Smalsumo pagauti nuėjome pasižiūrėti teatro siūlomo repertuaro ir bilietų kainų. Buvome maloniai nustebinti, kad Karališkajame Madrido teatre pamatyti spektaklį ar nueiti į mūsų mylimo Benjamin Clementine koncertą galima vos už 17 eurų ar net mažiau. Tada šiek tiek nusiminiau prisiminus renginių kainas Lietuvoje, kurios yra gerokai didesnės. Pas mus, kad ir koks meno mylėtojas būtum, negali aplankyti visų norimų renginių, nes tiesiog neužtektų pinigų net kruopoms. O čia... Dar viena idėja mano gimtadieniui – be lietuviškų kepsnių ir vieno kąsnio sumuštinių, tačiau su Madrido karališkuoju teatru!

Mūsų šampaninis piknikas
Atsidūrėme Plaza Mayor, pagrindinėje miesto aikštėje, kur virte virė ispaniškas gyvenimas – kaip ir prieš keturis šimtmečius, taip ir dabar. Apkvaitę nuo judėjimo, nuo šurmulio ir gausybės visko ėjome įvairiausiomis kryptimis, aplankydami dar ne vieną Madrido istorijai svarbų objektą. Pagaliau prisėdome prie Prado muziejaus ir atsikimšome šampano butelį – už kelionę, už nuotykius ir įspūdžius, už tai, kad čia dar sugrįžtumėm ir ne tik apsilankytumėm teatre, bet ir šiame muziejuje.
Po šampaninio pikniko patraukėme toliau. Buvome numatę vieną metro stotelę, iki kurios ėjome pėsčiomis, kad galėtumėm sugerti paskutines ispaniškas akimirkas. Sekėme žemėlapyje pažymėtus „must see“ objektus, kol galiausiai atsidūrėme galutiniame taške. Ieškojome metro linijos, vežančios iki oro uosto. Buvome labai nepatenkinti pirkdami bilietėlį, kuris iki oro uosto stotelės kainavo 3 eurais brangiau nei iki stotelės esančios dar toliau už jos. Todėl nusprendėme nusipirkti bilietėlį iki tolimesnio išlipimo taško ir iš principo nemokėti tų 6 eurų. Sutarėme taip: lipsime oro uosto stotelėje ir jei kartais ten nepavyktų išeiti, tiesiog pavažiuosime viena stotele toliau ir iki oro uosto nueisime pėsčiomis, juolab, kad atstumas tikrai nedidelis. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Mūsų didžiam nusivylimui, praeiti nepavyko, nes prie kiekvieno išėjimo stovėjo apsauga, darbuotojos atidžiai tikrino bilietus. Pasiteiravus jų, kodėl vien už stotelės pavadinimą „Oro uostas“ turime mokėti 3 eurais brangiau, buvo tiesiog pagūžčiota pečiais ir pasakyta: „No se, aš tik darbuotoja“.
Tad teko vykdyti planą B. Sėdome atgal į traukinį ir pavažiavome viena stotele toliau, kad neskubėdami palengva neitumėm oro uosto link. Iki skrydžio buvo likusios dar geros 3 valandos, tad užsistatę žadintuvus šiek tiek snūstelėjome.

Iškratė iki kiekvienos siūlės
Pabudę iškart patraukėme patikros punktų link ir buvome taip iškratyti, kaip niekada gyvenime. Paradoksas tame, kad jei skrendant iš Marakešo į Seviliją mūsų praktiškai niekas netikrino, tai skrendant į Lietuvą turėjome iškraustyti kuprines ir nusirengti kone nuogai. Nes jei tokia patikra būtų vykusi iš Afrikos į Europą, būtumėm netekę savo vežamų sėklų ir vaisių (nes tai draudžiama! Taip – mes labai blogi!), kuriuos gabenom Dominyko pavasario daržo projektui. Po varginančios kone pusvalandį trukusios patikros, pagaliau galėjome traukti savo vartų link ir užimti vietas lėktuve. Aš buvau taip pervargusi, kad iš karto užmigau ir net lėktuvui nusileidus Vilniuje vos vos praplėšiau savo akis. Lietuva mus pasitiko su 2 laipsniais šalčio, o mes ją su lengvais megztukais ir kepuraitėmis nuo saulės! Gerai, kad mūsų atvažiavo Vytautas, JO tėtis, ir ne tik įsupo į šilčiausias striukes, bet ir mūsų skrandžius sušildė kopūstiene bei tikrais lietuviškais cepelinais. Nes, na, ko gi, žmogau, labiausiai pasiilgsi būdamas Afrikoj!
Važiavome namų link, į Kauną. Atrodo lyg nebūčiau niekur ir iškeliavus, gyvenimas įtekėjo į seną vagą su tais pačiais peizažais, žmonių veidais ir pažįstama aplinka. Tik aš pati dabar šiek tiek kitokia – ne tik nudegusiom kojom, bet ir pilna širdimi įspūdžių, vaizdų bei patirčių, kurie davė peno apmąstymams apie pasaulį, kitus ir pačią save. Ir pradžią šiam dienoraščiui.