Apie dykumos kuriamą laisvę, įkaitusį smėlį ir kilusią tarsi mistinę audrą

Inga ŠVIESAITĖ

Rytas Saharoje prasidėjo anksti. Ir jis buvo nuostabus. Saulė dar netekėjo, nors aplink jau buvo šviesu. Pasiėmę fotoaparatus skubėjome į kopos viršūnę – nenorėjome praleisti saulėtekio. Lipti sekėsi sunkiai, kartais atrodydavo, kad neišlaikysiu pusiausvyros ir nusiridensiu nuo stataus šlaito (beje, nusiridenti nuo jos man buvo šovusi mintis, tačiau pagalvojus, kiek laiko ir jėgų atims vėl užkopti atgal, kažkaip susilaikiau).

Savitas dykumos ritmas
Žingsnis po žingsnio, kone ropomis – ir štai mes jau viršuje. Atsivėrė kita dykumos pusė, kurią slėpė viršūnė. Ir ji nepakartojama! Man patiko čia, galėjau būti 1000 proc. savimi – su dar nuo ryto nešukuotais plaukais, apsmukusiais šortais, nepadažytom blakstienom. Saharai nerūpėjo kaip aš atrodau, ji mane priėmė tokią, kokia aš esu.
Taigi, sėdėjome ir laukėme, kol pagaliau išlys saulės bumbuliukas. Šiek tiek fotografavome ir stebėjomės, kaip nuotraukose kopos, jų aukštis, pati erdvė atrodo visiškai kitaip nei yra iš tiesų. Kai kuriose fotografijose net negalėjai atskirti Saharos nuo Smiltynės paplūdimio – visoje erdvėje skendėjo smėlynai ir tiek.
Pagaliau pradėjo kilti ji – mūsų laukta saulė. Nors ir stebėtinai greitai, tačiau saulėtekis dvelkė tokia ramybe ir savitu dykumos ritmu. Šioje vietoje jautėmės tokie laisvi, kad pradėjome kvailioti, daryti saulutes, minti dviratį – žodžiu smaginomės iš širdies. Prisidūkę nusprendėme leistis iki palapinės ir papusryčiauti. Ir vėl ant to paties kopos krašto nuleidę kojas žemyn, ir vėl pusryčiams lupdami apelsinus ir lukštendami granatus. Tikriausiai jau kokis 38 kartus minėjau, kad buvo taip gera, bet paminėsiu dar kartą – buvo iš tiesų neapsakomai gerai! Gulinėjome smėlyje, deginomės ir snūduriavome, tačiau žinojome, kad viskas greit pasibaigs – tuoj pakils saulė ir mus užplūs deginantis karštis.

Tikra puota ir linkėjimai namiškiams
Pradėjome pakuotis daiktus. Ir jei žygio pradžioje ėjome basomis kojomis, tai jam įpusėjus atrodėme kaip spraginti kukurūzai – vis šokinėjome nuo įkaitusio smėlio, kol galiausiai neištvėrę apsiavėme batus. Dabar supratome posakį, kad dykumoje ant smėlio galima kepti kiaušinius. Net neabejoju – tikrai galima!
Pasiekėme Merzougą. Ieškojome, kur galėtumėme skaniai pavalgyti ir įkrauti savo telefonus. Atradome fantastišką vietą – tiek maistui, tiek aplinkai, tiek aptarnavimui skiriu 10 balų. Šalia čiurlenantis fontanėlis maloniai gaivino, restoranėlio kiemelio pavėsis slėpė mus nuo saulės kaitros. Visada sakydavomės po dvi porcijas maisto – šį kartą nusprendėme pasiimti vieną. Ir ačiū Dievui! Mūsų jau pamėgtas tadžinas, didžiausias marokietiškų salotų dubuo, įvairiausios marinuotos alyvuogės, vynuogės, kava... Žodžiu, tikra puota! Nesumeluosiu, kad valgėme kokias dvi valandas (jei ne daugiau!) – neskubėdami, iš lėto, besimėgaudami akimirka, maistu, poilsiu ir vienas kito draugija.
Kad ir kaip malonu taip pietietiškai leisti laiką, buvo metas keliauti toliau. Nusprendėme tranzuoti atgal iki Rissani, nusipirkti šiek tiek maisto kelionei, atsisveikinti su draugais ir traukti toliau. Priėjus Merzougos kaimelio pakraštį, mes pamatėme paštą. Iš karto suskubome į jį – išsiųsti namiškiams linkėjimus iš Afrikos. Juokinga buvo tai, kad rinkomės iš pašto ženklų, kuriuose pavaizduotos žuvys. Manau dykumoje nieko šmaikščiau nesugalvosi – nebent pašto ženklai su kriokliais ir atogrąžų miškais.

Tarsi filmo scenarijus
Nors važiuojančių pakeleivingų mašinų nebuvo itin daug, tačiau neilgai trukus mums sustojo vyrukai, organizuojantys turus. Tikriausiai šiose vietose būtų sunku rasti kitokios profesijos žmonių. Pasirodo pačiu laiku išvykome – dykumoje kilo audra. Sėdėdami dideliame juodame džipe pro langą stebėjome kaip staiga apsiniaukia dangus, pakyla vėjas ir ima lyti. Šiaip matyti lietų tokiose vietose labai keista – atrodo jis visai čia nepritinka. O gal priešingai – net labai – visa erdvė apsigaubė neįvardinama magija ir priminė mistinio filmo scenarijų. Fone skambėjo melodijos iš Malio, visi pojūčiai tik dar labiau aštrėjo.
Pasiekus Rissani dar šiek tiek lynojo, bet nebesmarkiai. Ėjome į turgų maisto, užsukome į viešbutuką savo naujiesiems draugams palinkėti sėkmės. Buvo jau šešta valanda vakaro ir net kilo mintis dar vienai nakčiai pasilikti čia, tačiau pasijutome lyg veikiami kažkokių burtų – Rissani mus taip įtraukė ir nebenorėjo paleisti. Todėl suskubome prie miestelio vartų ir bandėme stabdyti automobilius. Žinojome, kad galutinio tikslo Gorges Du Todra tikrai nepasieksime. Bet bent jau būsime pakeliui ton pusėn – šiandien norėjome nusigauti iki Erfoud. Sustojo mums jau gerai pažįstamas senas Mersedes markės automobilis. Vyrukas nekalbėjo nei angliškai, nei ispaniškai, bet rodėsi labai malonus. Bevažiuojant mus sustabdė policija – priminė vairuotojui, kad reikia įsijungti šviesas ir pasiteiravo ar jis kartais mus veža ne kaip taksi automobilis. Tačiau įtikintas, kad mes autostopininkai, palinkėjo gero kelio ir leido judėti toliau.

Nerami naktis
Pasiekus minėtą miestelį vairuotojas pasuko kiton pusėn, o mes pradėjome laužyti galvas, ką reikės daryti toliau. Nuėjome iki autobusų stoties patikrinti tvarkaraščio, šiek tiek pasėdėjome ir užkandome. Matėme, kad autobusu šiandien nelabai kur benusigausime, tad reikėjo galvoti, kur pernakvoti. JIS pasiūlė paėjėti toliau nuo miestelio ir naktį praleisti palapinėje. Vėl pajutau nesaugumo jausmą, juolab, kad į šią vietą atvažiavome jau sutemus. Dorai nemačiau nei kas per aplinka, nei kokie žmonės čia gyvena. Tamsoje patraukėme keliu, kuris vedė iš Erfoud. Buvo ne itin jauku ir romantiška dairytis, kur pastatyti tą palapinę, tačiau JIS buvo apsukrus ir beinant pastebėjo, anot JO, tobulą vietą nakčiai – tai už aukštos tvoros auganti datulių giraitė. Pasukome ten, išsiskleidėme palapinę ir sugulėme miegui.
Nors pagal visus faktorius ten nakvoti ir atrodė saugu bei patikima, tačiau aš jaučiau nepaaiškinamą nerimą, negalėjau atsipalaiduoti ir mėgautis poilsiu. Į galvą lindo baisiausios istorijos, kurios išaušus rytui, pasirodė tik kaip didžiulis pramanas, bobulyčių sugalvotas vaikams pagąsdinti. Vis stengiausi suvokti, kodėl mane karts nuo karto pagauna siaubinga paranoja – ar tai reali grėsmė, ar tai tik mano vaizduotė, gal lauk lendantys kompleksai ir nepasitikėjimas aplinka? Daug klausimų ir nei vieno aiškaus atsakymo – tokia buvo mano naktis – nerami ir persmelkta baimės.