Antano Mončio paroda – arčiau tėviškės

Antradienis Darbėnuose – valsčiaus, kuriam priklausiusiame Mončių kaime gimė garsusis skulptorius Antanas Mončys – buvo neeilinė diena. Palangoje šešiolikti metai veikiantis Antano Mončio namai-muziejus, kurio ekspozicijas su džiaugsmu priima bei jų laukia garsiausi Lietuvos ir Europos muziejai bei galerijos, čia esančioje bibliotekoje pristatė parodą „Antano Mončio (1921–1993) darbai iš Pène šeimos rinkinio (George Mitchell'o fotografijose)“.

Grįžo arčiau tėviškės
Šioje parodoje pristatoma dalis Pène šeimai priklausančioje meno kolekcijoje saugomų skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) darbų, kuriuos ponia Florence Pène-Rosenberg paprašė fotografo G. Mitchell'o perkelti į atvaizdus, kad muziejui ir meno žmonėms būtų atvira ir prieinama informacija apie lietuvių skulptoriaus sukurtus, bet ne Lietuvoje saugomus darbus.
Parodą pristačiusi Antano Mončio namų-muziejaus direktorė, skulptoriaus dukterėčia Loreta Turauskaitė, prieš trumpai papasakodama jo biografiją, pasidžiaugė, jog ši paroda savaip padėjo A. Mončiui priartėti prie tėviškės, prie to kaimo, kuris yra vos keli kilometrai nuo Darbėnų – čia Kretingos rajono šviesuolio Rimanto Kviklio iniciatyva, padedant architektui Alfredui Gyčiui Tiškui buvo pastatyta kompozicija skulptoriui atminti, kuria dabar nuoširdžiai rūpinasi Darbėnų seniūnija ir jai vadovaujantis Edvardas Stalmokas. Ir atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad čia taip pat pristatoma pirmoji dar 1927 m. daryta mažojo Antano nuotrauka kartu su sesute, kuri buvo nufotografuota būtent Darbėnuose.

Liko Lietuvos pilietis
L. Turauskaitė papasakojo ir apie Pène šeimos ryšius su Antanu Mončiu, užsimezgusius iškart po karo, nuo kurio būsimasis skulptorius iš gimtosios Lietuvos artėjant frontui pasitraukė į Vokietiją. Čia, Freiburge, jis mokėsi dailės ir amatų mokykloje, kurią įsteigti padėjo bei globojo Pierre Pène – Freiburgo prancūziškosios dalies gubernatorius, su kurio dukromis Annette ir Florence A. Mončys bičiuliavosi. O 1950 m. gavusiam skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos valdžios stipendiją išvykti studijuoti Prancūzijon, į Paryžių atvykusiam A. Mončiui Pène šeima pasiūlė apsistoti jų namuose.
Pène šeimos ir A. Mončio ryšiai niekada nenutrūko. Labai vertindama jo, kaip skulptoriaus, kūrybą, šeima nuolat įsigydavo A. Mončio darbų JAV ir Prancūzijoje vykusių parodų metu, taip pat užsakydavo privačiai.
Kalbėdama apie Antaną Mončį, L. Turauskaitė pabrėžė, kad jis, nors turėjo tokią galimybę, nepriėmė nei Prancūzijos, nei Vokietijos pilietybės, ir liko tuo metu iš politinio pasaulio žemėlapio išbrauktos Lietuvos pilietis. Lietuvos, į kurią jis pirmąkart atvyko ir susitiko su savo mama bei seserimis tik padvelkus Sąjūdžio vėjams, 1989 m., Lietuvos, kurios nepriklausomybės atkūrimą 1990-ųjų kovo 11 dieną nuoširdžiai sveikino.
Darbėnų bibliotekoje tą popietę skambėjo ir paties Antano Mončio balsas: atėjusieji į parodos atidarymą turėjo galimybę išvysti 1989 m. Henriko Gulbino sukurtą dokumentinį filmą „Antanas Mončys“.

Vienuoliktas Dievo įsakymas
Gražiu ir prasmingu parodos atidarymo akcentu tapo ir kretingiškio rašytojo Algio Kuklio knygos „Vienuoliktas Dievo įsakymas“ pristatymas. Šion knygon sudėti istoriko ir menotyrininko Petro Šmito, skulptorių Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko, Klaudijaus Pūdymo, Algirdo Boso, dailininko Romo Klimavičiaus, A. Mončio žemiečio iš Grūšlaukės kilusio dailininko Augustino Virgilijaus Burbos, dailininkų Vytauto Karčiausko, Daniaus Drulio, Alfonso Lekavičiaus kretingiškio tautodailininko Adolfo Viluckio ir rašytojo Juozo Šikšnelio pamąstymai bei įžvalgos apie Antaną Mončį, jo kūrybą ir jo vietą Lietuvos ir pasaulio meno istorijoje.
„Pats A. Mončys yra pasakęs, jog skulptūra – vienuoliktasis Dievo įsakymas...“, – priminė A. Kuklys, pridūręs, jog Antaną Mončį Lietuvos skulptūros istorijoje galima prilyginti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui tapyboje.
Visą renginį gražiai apibendrino humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Laučiūtės žodžiai, kuri priminė, jog kovo 10-ąją Lietuvoje buvo švenčiama keturiasdešimties grįžtančių paukščių diena.
„Labai džiugu, kad šiandien, Kovo 11-osios išvakarėse, pas mus į Darbėnus pargrįžo keturiasdešimt pirmasis paukštelis – Antanas Mončys. Grįžo su savo darbais, kurie išskridę po visą pasaulį. Grįžo čia, taip arti savo tėviškės, čia, kur tokia pat žolė, toks pat vėjas, kur skamba ta pati žemaičių kalba. Belieka tikėtis, jog ši pirmoji paroda nebus paskutinė“, – sakė J. Laučiūtė.