Amerikiečiai nėra dėl grybų pamišę kaip dzūkai, bet ten jie... medžiojami

Vienoje iš gražiausių Antikos sakmių minimi tokie mitologiniai pabaisos, kurie maitinosi akmenimis ir kas rytą kruopščiai ruošdavosi jų medžioklei. Visiškai nenustebome, kai tolimame Kolorade Brekenridžo (Breckenridge) kurortiniame miestelyje taip pat išgirdome išsireiškimą apie „grybų medžioklę“ („hunting of mushrooms“). Juolab, kad Kolorade buvo pats grybų sezonas. Nepasakyčiau, kad amerikiečiai ar kiti kurorto svečiai būtų pasirodę kaip entuziastingi grybautojai. Nors daugelis žinojo, kad grybai yra valgomi, tačiau išskirtinio entuziazmo šiam procesui, pavyzdžiui, taip kaip žemaičiai arba dzūkai, tikrai neparodė.
Jau po pirmojo kopimo į kalnus Vaida su Kirilu grįždami susitiko miestelyje ten poilsiaujančius lietuvaičius. Jie, tiesiog, susižavėję pasakojo apie grybavimo Kolorado kalnuose ypatumus, nuoširdžiai atskleidė, kur reikia ieškoti baravykų arba raudonviršių telkinių, kurie, žinoma, vizualiai buvo susieti su kalnų nepaprastai margos augmenijos atspalviais. Ypač ryškiai švytėjo vešlūs drebulynai, kur apstu buvo raudonviršių. Iš tikrųjų pajutome, jog rugpjūčio Koloradas (Colorado) mus pasitiko pasidabinęs ypatingomis kalnų spalvomis: tamsiai žali spygliuočių medžių masyvai, persipynę su nudžiūvusių pilkų eglynų ir aukštai plytinčių pievų bei akmenynų intarpais, atskleidė nepaprastai turtingą pastelinių spalvų žaismingumą. Juk neveltui Kolorado valstijos pavadinimas ir kildinamas iš žodžio „color“ (spalva). Visą horizonto meninės abstrakcijos didingumą pikantiškai „pagardino“ viršuje išmėtyti amžinojo sniego balti lopiniai, o apačioje šią spalvinę paletę galutinai išbaigė specifiškai ryškūs pilkai žalsvų drebulynų ruožai.
Koloradas – per daug įspūdingas kraštas, kad žemaičiai visą laiką imtų ir paaukotų vien grybavimui. Čia itin platus įvairių pramogų pasirinkimas, o ypač kraują kaitino patrauklūs turistiniai kalnų maršrutai, kur pagrindinė masė kurortaujančiųjų tiesiog triumfavo sėkmingai įveikę pasirinktas aukštumas. Mūsų komandos lyderiai Kirilas, Markas ir Edvinas iškeliavo pirmieji ir paprašė stebėti, kaip jie „pamojuos visiems nuo kalno viršūnės“. Mums gi iškilo rūpestis, nes reikėjo rimtai atsižvelgti į trimetės Vestutės ir penkiamečio Viliaus galimybes, tačiau jų parodytas neįtikėtinas entuziazmas neleido priimti kitokio sprendimo. Nuėjus apie du kilometrus, ir dar akmenuotais takais, jų nuotaika dar nesikeitė, tačiau Ingutė, nujausdama tokių nuotaikų perspektyvą, pasiūlė jau leistis žemyn. Mudviem su Viktorija taipogi pakako kalnų emocijų ir, įdėmiai apžiūrinėdami pakelėje styrančius įdomiausius akmenis, labai mielai patraukėme žemyn.
Jaunimas gretimais kalnų takais kopė gana ryžtingai ir, pasiekę aukščiausių kalnagūbrių viršūnes, linksmai prausėsi amžinojo sniego gniūžtėmis, masažavosi jomis. Visi pabandė bent jau simboliškai užfiksuoti amžinosios jaunystės ir nesibaigiančios sveikatos viltis. Vyresniojo amžiaus „jaunimas“ šturmavo kuklesnius maršrutus, juk net pačioje starto aikštėje, kur yra bemaž trijų kilometrų aukštis virš jūros lygio, daug kam pasireiškė stiprus oro nepakankamumas. Vienoje tokioje išvykoje teko pabūti liudininkais, kai vienai brandaus amžiaus personai buvo iškviesta skubi medikų pagalba. Gerai, kad viskas baigėsi gerai.
Beje, kalnuose oras sunkokai prognozuojamas, todėl, mums jau skubiai besileidžiant žemyn, jis pradėjo staiga keistis: saulutė pasislėpė už debesų, atvėso, sustiprėjo vėjo gūsiai. Vėsoka pasidarė net kalnų papėdėje, o tuo metu tolimame slėnyje jau blykčiojo žaibai, čaižiai traškėdama trankėsi perkūnija, nerimą kėlė stiprūs ir tolumoje jau aiškiai matomi artėjančio lietaus šuorai. Gerai, kad mūsų automobiliai buvo jau visiškai netoli, kai mus užklupo pirmieji lietaus lašai. Laimei, viskas tokiu švelniu „pakrapinimu“ ir pasibaigė.
Oro pokyčiai gerokai pagreitino kai kurių grupių grįžimą į kalno papėdę. Ten, kur anksčiau susirinkusiųjų žmonių bei jų automobilių masė atrodė tokia tiršta, dabar gi nepaprastai sparčiai retėjo. Reikia manyti, kad tam nemažą poveikį turėjo dar ir artėjantis pietų metas. Netrukus pastebėjau, jog Paulius šnekučiuojasi su dviem neįprastos išvaizdos vyrais. Žinoma, tai buvo vietiniai medžiotojai, kurių apranga, automobiliai ir pati laikysena diametraliai skyrėsi nuo visų pramogautojų įvaizdžio. Su Vinu ir Patriku greit susipažinome, suradome bendrą pokalbio temą, ir netrukus su malonumu klausėmės jų nuoširdaus pasakojimo apie medžioklės ypatumus kalnų sąlygomis.
Šiuo metu, anot jų, medžiojamos antilopės ir kalnų ožiai, o baltauodegių elnių bei kitų raguočių medžioklė prasidės tik paskutinįjį rugsėjo mėnesio savaitgalį. Dabar gi jų veikla buvo nukreipta tik žvėrių migracijos maršrutams tyrinėti. Iš tiesų, pažvelgę įdėmiau į slėnį, net be žiūronų pamatėme tolumoje lakstančius miniatiūrinius elnius, kurių vasariškai oranžinė „apranga“ ryškiai išsiskyrė pastelinių spalvų tobulame kalnų „žemėlapyje“.
Net sudėtingomis kalnų sąlygomis susiformuoja nuolatiniai žvėrių takai – lygiai kaip ir pas mus. Kiekvienas žvėries žingsnis turi savo atramą, svorio centrą, o natūralios kliūtys suformuoja posūkius, kurie orientuoti į jų įprastas ganyklas. Ne paslaptis, kad ir plėšrūnai mėgsta tokiuose maršrutuose patykoti sau grobio. Ypač dažnai čia sutinkamas, taip vadinamasis, kalnų liūtas – puma. Dar kartą iš tolo stebėjome kaip tokiais takais iš vienos laukymės į kitą perbėginėjo mažos elnių grupelės. Saugumo sumetimais dažniausiai tik po du ar tris. Anot Patriko, tai savitas visų žvėrių gyvenimo ritualas, kurį medžiotojui nepaprastai įdomu skaityti, o neretai ir būsimų įvykių eigą prognozuoti. „Matyt ne tiek sumedžiojimo faktas čia įdomiausias, – pridūrė Vinas, – kaip pats pasiruošimo procesas tampa žavus“.
Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, vietiniai kolegos pasidomėjo, kokie žvėrys medžiojami Pabaltijyje. Ypač išreiškė susižavėjimą išgirdę informaciją apie šernus. Paulius įsismaginęs ir toliau dėstė apie kitas kanopinių rūšis: stirnas, briedžius, elnius. Prisiminė retą Europinio medžiojimo būdą – su varovais ir skalikais. Jie žinojo apie tai, tačiau Kolorade toks metodas nepraktikuojamas, nes kalnuose net neįmanomas. Paskui, nuoširdžiai palinkėję vieni kitiems sėkmės ir medžioklėje, ir gyvenime, atsisveikinome.
Pagaliau baigę kalno šturmą papėdėje pasirodė Kirilas, Edvinas ir Markas. Jų puiki nuotaika liudijo, kad kopimas į viršūnę buvo ne tik sėkmingas, bet ir įdomus. Visi čia likusieji pasitikome juos karštais plojimais, pasveikinome su pergale ir puikia nuotaika. Iš jų entuziastingo pasakojimo sužinojome, kad jie nešėsi miniatiūrinę dujų viryklę ir ten atitirpdę amžinojo sniego gabalus užsikaitė arbatos. Kirilas savo viryklę užkaitė dar ir prie automobilio, todėl netrukus visi mėgavomės kvapnia arbata su sausainiais. Tik vanduo buvo jau iš buteliukų.
Visa vienuolikos žmonių komanda susėdę į automobilius patraukėme namo – į „Swan‘s nest“ kempingą. Pakeliui dar ne vieną kartą matėme besibūriuojančius elnius. Vienus stebėjome tik iš tolo, o vienas atvejis pasitaikė, kai kalnų kelio viršutinėje pusėje elniukai „nepaprastai susidomėję“ stebėjo mus pačius. Gaila, kad nepavyko jų nufotografuoti, nes siaurame kalnų kelyje automobilių daug ir sustoti buvo tiesiog nepatogu. Netrukus privažiavome pakelės drebulynų ruožus, kur raudonviršių kepures vaikai jau pastebėjo net iš automobilio. Palipę šiek tiek aukščiau rovėme grybus vieną po kito ir šis procesas palyginti buvo gana trumpas, užtat parvykus namo jų apdorojimo laikas pailgėjo keturgubai. Praktiškai daugiau nei pusė grybų masės atsidūrė šiukšlių konteineryje. Nepaisant tokių drastiškų nuostolių, vis vien išsivirėme jų gana nemažą kiekį, o pagrindinę masę paruošę užšaldyti, iš likusios dalies pasigaminome dar ir puikią vakarienę.
Pagaliau išmokome racionaliau planuoti dienos režimą, puikiai suderindami grybavimą ir meškeriojimą su kitomis kultūrinėmis bei sportinėmis priemonėmis. Kirilas, Markas ir Edvinas buvo prisiekę „alpinistai“ ir kas rytą kūrybiškai derindami upėtakių meškeriojimą su kalnų romantika, dar grįždami ir grybų prisirinkdavo. Paulius, Ingutė, Viktorija, Vaida, Lukutis, Vilius ir Vestutė labiau mėgo „grybų medžioklę“. Ypač mažiesiems – tai buvo visiška naujovė. Be to, su itin skubiai pasiekiamu ir neįtikėtinai efektingu rezultatu.
Grybauti galima nemokamai kur tik patinka, išskyrus tik ten, kur oficialiai pažymėta privačios nuosavybės teritorija. Vienoje vietoje, vos tik pasukę nuo žvyrkelio į pamiškę, priešingoje kelio pusėje iš rančos ruporu buvo pasiųstas griežtas perspėjimas: „Private property!“ Žinoma, teko skubiai grįžti į savo automobilius, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vos tuo keliu pavažiavę šiek tiek toliau, miško proskynoje pamatėme visai netoli besiganantį elnią. Ingutė tuo momentu rankoje turėjo telefoną ir netrukus buvo padaryta šio hibridinio elnio (muldeer) keletas puikių nuotraukų. Kiekvienam medžiotojui tokie vizualūs susitikimai su žvėrimis visada pažadina nuostabias emocijas, net gerokai vertingesnes nei pats jų sumedžiojimo faktas.
Kalnų upeliuose ir jų pagrindu susiformavusiuose ežeruose vanduo – nepaprastai tyras, todėl nenuostabu, kad šiuose telkiniuose pagrindinė žuvis – karališkieji upėtakiai (apie 25-30 cm dydžio žuvelės). Kol kas ji veisiama dirbtinai, o leidimas dešimčiai dienų jos gaudymui kainuoja 52 dolerius. Visi suaugusieji tik tada turi teisę liesti bet kokią meškerę, kai turi asmeniškai įsigiję tokį leidimą. Be to, vienas žvejys per dieną turi teisę sugauti ne daugiau kaip keturis bet kokio dydžio vienetus. Įdomu, kad vaikams iki septyniolikos metų leidimas nebūtinas, tačiau ir jo daliai tądien taip pat galima sugauti keturias žuveles. Žodžiu, viso legalaus limito mums net nereikėjo panaudoti, kad šios karališkosios žuvies pasmaguriautume iki soties.
Paskutinė diena Kolorade buvo nepaprastai intensyvi. Pirmiausia nuvykome į Brekenridžo užmiestyje įsikūrusį žirgyną. Kalnų žirgai, žinoma, tai ne arabų veislės ristūnai, gal net savo kresna kūno forma šiek tiek priminė mūsų žemaitukus. Labiausiai mus žavėjo vietinių žirgyno darbuotojų nuoširdumas ir jų palaikomas tikros amerikietiškos aplinkos įvaizdis. Visai taip, kaip nuostabiame vesterne. Kiekvienam raiteliui žirgus ir net jų balnus darbuotojai parinko individualiai, net detaliai apibūdino kiekvieno šio tauraus keturkojo būdą. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Lukučiui, nes jam ilgai rinko žirgą, o ir atvedę ilgai derino su visa balnojimo įranga. Pagaliau visa šaunių raitelių kavalkada pajudėjo.
Po pusantros valandos puikaus pasijodinėjimo vaizdingame kalnų slėnyje visi raiteliai grįžo puikiausios nuotaikos. Beje, iškilo nauja dilema – vaikai pareikalavo „grybų medžioklės“, nors pusryčių metu buvo visuotinai nutarta pratęsti upėtakių meškeriojimą. Svarbiausia, visi norėjo pamatyti vieną iš aukščiausiai Kolorade plytinčių ežerų (apie 3,5 km virš jūros lygio). Tai – dirbtinis ežeras, kurio galinga damba, vandens lygį reguliuojantys įrenginiai ir aplink stūksantys aukšti kalnai savitai atskleidė šio unikalaus vandens telkinio didingumą. Į ežerą sruveno dar dvi vandeningos kalnų upės, nuolat nešančios itin švaraus ir vis kintančio vandens priteklių. Geresnės vietos upėtakių gyvenimui ir populiacijai tikrai nerastum.
Triumfavo ne tik moterys, bet ir vaikai, nors prieš gerą valandą mažieji aršiai protestavo, jog atidedama jų mėgstamiausia „grybų medžioklė“. Žvejybos azartas liejosi per kraštus, net aš pats ištraukiau porą dailių žuvyčių, tačiau leistinas upėtakių skaičius netrukus buvo išgaudytas. Komanda nusifotografavo ežero fone ir visi patraukėme į Almos miestelio pusę. Mudu su Kirilu sutarėme dar nuvažiuoti į aukso ieškotojų istorijos ir buities muziejų, o likusi komanda patenkino mažųjų mūsų kompanionų vis dar neblėstantį grybavimo azartą.

Donatas ŽUOLYS