Albinas Griškevičius – modernaus vandentiekio kūrėjas

Palangos vandentiekiui – 105 metai

Modernaus vandentvarkos ūkio Palangoje kūrimo pradininkas, ekonomikos daktaras Albinas Griškevičius gimė 1932 metais Dzūkijoje, tuometinio Simno valsčiaus Kalesninkų kaime, mažažemių valstiečių Anelės ir Jono Griškevičių šeimoje. Tėvai valdė vos 10 ha Dzūkijos smėlynų, tačiau neskurdo, dirbo žemę, augino biteles ir svajojo vienturčiui Albinui suteikti kuo geresnį išsilavinimą. Griškevičius už darbštumą bei tvarkingumą gerbė visas Kalesninkų kaimas. Užgriuvus kolektyvizacijos vajui, sumanus valstietis prisitaikė prie neišvengiamos situacijos ir palyginti sėkmingai joje tvarkėsi.
Su pagyrimu baigęs Simno vidurinę mokyklą, Albinas svarstė kurią aukštąją mokyklą pasirinkti  studijoms. Tėvai svajojo sūnų „išleisti į daktarus“ ir kurstė Albiną rinktis Kauno medicinos institutą, o šį labiau traukė tikslieji mokslai. Apsisprendė jau atvykęs Kaunan laikyti stojamųjų egzaminų. Stojimo dokumentus vis tik pateikė Kauno politechnikos instituto hidrotechnikos fakultetui. Buvo noras tapti hidrostatybos inžinieriumi, tačiau buvo įtikintas rinktis vandentiekio ir kanalizacijos specialybę.
Albinas buvo pareigingas, pažangus studentas. Už charakterio tiesumą, teisybės gynimą, kolegos jį išrinko į fakulteto profsąjungos komitetą. Tik viena bėda – niekaip jo neprikalbino stoti į komjaunimą.
Taip ir baigė studijas išvengęs „labiausiai susipratusio jaunimo“ gretų, nežiūrint to, Albino studijas Valstybinė komisija buvo priversta vertinti „labai gerai“ ir įteikti jam raudoną diplomą, beje, vieninteliam katedroje.
Tais laikais vandentiekio reikalus kaimuose tvarkė kolūkiai, tarybiniai ūkiai, o miestuose –Vykdomieji komitetai. Techninį vadovavimą „patariamojo balso“ teise vykdė Komunalinio ūkio ministerija (po 1957 m. valstybinio ūkio pertvarkos iki 1965 m. – Vyriausioji gazifikacijos ir komunalinio ūkio valdyba). Ministerijos specialistai jau buvo apsisprendę kurį nors sumanų studentą nukreipti dirbti Palangon, čia jau buvo įsisteigusi vandentiekio įmonė, tereikėjo tinkamo vadovo – vandentvarkos specialisto. Peržiūrėjus absolventų gretas, pasirinktas A. Griškevičius.
Palangos vykdomojo komiteto vadovams ministerijos siūlymas keisti esamą vandentiekio direktorių buvo visai ne prie širdies, bet prieštarauti ministerijos vadovybės nuomonei neišdrįso.
1956 m. liepą būsimasis direktorius atvyko apsižvalgyti būsimon darbovietėn ir prisistatė vykdomojo komiteto pirmininkui Petrui Mičiūnui, tačiau pastarojo buvo sutiktas nesvetingai. Duota suprasti, kad jeigu jau esi paskirtas, ką jau padarysi – dirbk, tačiau, jaunuoli, apsieitume ir be tavo paslaugų.
1956 m. Palangos vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus vedėjos Valentinos Kručininos rugpjūčio 1 d. įsakymu A. Griškevičius priimamas dirbti Palangos vandentiekio direktoriumi. Kiek anksčiau iš šios įmonės direktorių atleistas neturintis jokio specialaus išsilavinimo Algirdas Čeporius.
Palangoje specialistai su aukštuoju išsilavinimu tebuvo medikai bei pedagogai, gi iki A. Griškevičiaus atvykimo aukštąjį išsilavinimą turintis inžinierius buvo tik vienas – el. tinklų viršininkas Laimutis Laiškonis. Ateityje jiems teko kartu spręsti daug bendrų gamybinių klausimų.
Pirmuoju neatidėliotinai spręstinu klausimu jaunasis direktorius ėmėsi sutvarkyti nedidelio  kolektyvo darbo drausmę. Naujasis vadovas buvo nusistatęs prieš alkoholį, pats jo beveik nevartojo, nebuvo net minties apie galimus išgėrimus darbe. Tuo tarpu budintys mašinistai neretai naktinių budėjimų metu „pakaušę“ palikdavo postą ir tęsdavo vaišes. Dėl nepatikimos el. įrangos dažnai dingdavo el. įtampa, tuo pačiu ir vanduo, o pranešti apie avariją nebūdavo kam. Direktorių miesto valdžia laikinai apgyvendino tuometiniame viešbutyje virš autobusų stoties kavinės, liaudies vadinamos „Raudonuoju pijoku“ (dabar „Rūta“). Viešbutyje buvo įvestas vandentiekis, tad  direktorius galėjo naktį patikrinti – teka iš čiaupo vanduo ar neteka, jei ne – eina ieškoti budinčiojo ar el. tinklų viršininko.
Visų betvarkių organizatoriui V. M. prisiėjo atsisveikinti su darbu.
Reikalai pamažu taisėsi. Pradėjęs darbą A. Griškevičius „pasogos“ gavo Tiškevičių gręžinį, apie porą kilometrų vandentiekio linijų bei miniatiūrinę siurblinukę ant Rąžės kranto. Tiesa, jau buvo   išlieti vandentiekio bokšto pamatai naujoje vandenvietėje.
Specialistas ėmėsi aktyvios veiklos. Buvo sparčiai sudaromi miesto bendrieji planai su komunalinėmis komunikacijomis, atlikti vandentiekio ir nuotekų tinklų hidrauliniai skaičiavimai. Vadinama visasąjunginė įmonė „Burvodmontaž“ išgręžė naują gręžinį ir paklojo apie 3 km linijų nuo vandenvietės iki miesto centro. A. Griškevičius pasiūlė projektuotojams pakoreguoti nuotekyno bendrąjį planą atsisakant vienos nuotekų siurblinės, taip gerokai atpigino statybos darbus ir būsimos eksploatacinės sąnaudas ateityje. Užsakomas vandentiekio stoties komplekso projektas. Tai  pirmasis svarus indėlis į modernaus vandentiekio kūrimą, jau projektuojama  vandens dezinfekavimo, o ateityje ir jo pagerinimo galimybė.
Pirmai pradžiai įvedė tvarką kasmet plauti visas miesto vandentiekio linijas, taip apsivalant nuo geležies nuosėdų pertekliaus.  
Valstybiniu mastu vykdytos ūkio pertvarkos metu – 1957 m. – panaikinamas Palangos vandentiekis kaip ūkiskaitinė įmonė. Vandentiekis įjungiamas į naujo darinio – Vietinio ūkio valdybos – sudėtį cecho statusu.
A. Griškevičius paskiriamas Vietinio ūkio valdybos vyriausiuoju inžinieriumi ir jam pavedama laikinai eiti valdybos viršininko pareigas. Vyriausiuoju inžinieriumi dirbo iki 1959 metų, iki kol buvo išrinktas miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju.
Atsitiko precedento neturintis atvejis‚ bene vienintelis visoje Sovietų sąjungoje – Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas nepriklausė KPSS. Albinas užsirekomendavo kaip rimtas specialistas, gabus vadovas, įgijo gerą vardą miesto bendruomenėje, o jo išrinkimą (teisingiau būtų pasakyti paskyrimą) laimino pats Kretingos rajono LKP pirmasis sekretorius Ignas Jonušas, vildamasis, kad jaunas žmogus „ateis į protą“ ir stos į „gretas“.
Daug kartų agituotas A. Griškevičius sakydavo, kad stoti į partiją esąs dar nepasiruošęs, gal ateityje.
Inžinierius nesiejo savo ateities su politine karjera, jis svajojo apie mokslininko arba rimtos ūkinės organizacijos vadovo veiklą.
Tikras dzūkas inžinierius Albinas Palangoje sukūrė šeimą vedęs lituanistę žemaitę ir jauną šeimą net du kartus aplankė gandrai, atnešę porelę atžalėlių.
Baigiantis kadencijai A. Griškevičius pareiškė, kad antrajai kadencijai nesibalotiruos, nes yra aptaręs darbą pagal specialybę Vyr. gazifikacijos ir komunalinio ūkio valdyboje (GKŪV).
1961 metais Grškevičių šeima išvyko į sostinę ir Albinas pradėjo dirbti GKŪV komunalinių įmonių skyriaus viršininko pareigose.
Kaip buvo įpratęs, planavo savo ateities perspektyvą. Nežinant net tiesioginiams viršininkams, vakarais baigė Valstybinio universiteto ekonomikos fakultetą, įgavęs antrąjį aukštąjį pramonės ekonomisto išsilavinimą.
GKŪV vėl tapus Komunalinio ūkio ministerija, atsivėrė naujos ateities galimybės, o A. Griškevičius imasi mokslinio darbo, susijusio su Respublikos vandentvarkos ūkio modernizavimu ir veiklos efektyvumo didinimu. Disertaciją sėkmingai apsigina ir jam suteikiamas ekonomikos mokslų kandidato laipsnis (dabar daktaro).
Mokslininkui pavyksta savo mokslinį darbą įgyvendinti praktikoje ir pirmiesiems visoje Sąjungoje vandentvarkos ūkį paversti moderniu, esamomis sąlygomis bei galimybėmis ekonomiškai stipriu vieningu Susivienijimu. Įsteigta 14 teritorinių vandentiekio ir kanalizacijos valdybų. Šios įmonės per gana trumpą laiko tarpą tapo ekonominiu bei technikiniu atžvilgiu gan pajėgios. Tai buvo vandentvarkos ūkio „aukso amžius“.
A. Griškevičius paskiriamas Respublikinio gamybinio vandentiekio ir kanalizacijos įmonių susivienijimo „Vanduo“ direktoriumi. Dar išbandė ir pedagoginį darbą – dėstė Inžineriniame statybos instituto vakariniame fakultete.
Už nuopelnus inžinerinėje veikloje 1982 m. dr. A. Griškevičiui suteikiamas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.
Respublikinis susivienijimas egzistavo iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir naujų ekonominių santykių atsiradimo. Panaikinus susivienijimą dr. A. Griškevičius su grupe iniciatorių įsteigė Lietuvos vandens tiekėjų asociaciją ir išrinktas jos pirmuoju prezidentu. Prezidentu buvo renkamas apie 10 metų. Nepanoręs tęsti atsakingos ir dvasines jėgas sekinančios veiklos, liko aktyviu asociacijos nariu. Už nuopelnus Asociacijos veikloje dr. A. Griškevičiui suteiktas Vandens tiekėjų asociacijos Garbės nario vardas (asociacijoje šis vardas suteiktas trims asmenims), apdovanotas Asociacijos aukščiausiuoju apdovanojimu – Asociacijos Garbės ženklu.