A. Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ pripažintas kultūros vertybe

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 89)

Šie metai turėtų tapti įsimintini ir besirūpinantiems Palangos kultūros paveldu, ir architektams: pirmą kartą miesto istorijoje į Kultūros paveldo registrą įrašytas vadinamuoju sovietmečiu projektuotas ir statytas pastatas: liepos mėnesį regioninio reikšmingumo kultūros vertybės statusas suteiktas 1969 m. pastatytam architekto Algimanto Lėcko projektuotam viešbučiui „Žilvinas“.

Pastato paskirtis
Kaip rašo objekto vertinimo medžiagoje ją rengusi nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Vilija Andriulionienė, į Lietuvos kultūros vertybių registrą šiais metais įrašytasis pastatas Palangoje, Kęstučio g. 34 priklauso poilsio namų kompleksui „Žilvinas“, kurį sudaro du pastatai: pastatas Kęstučio g. 34, pastatytas kaip poilsinės dalis ir pastatas Kęstučio g. 32, pastatytas kaip klubas – valgykla.
Poilsio namai „Žilvinas“ pastatyti 1969 m. kaip valstybinis žinybinis objektas, skirtas valdžios atstovų (vadinamosios „partinės nomenklatūros“) poilsiui. Su tais pačiais metais pastatytais poilsio namais „Auska“ (vadinamąja „Brežnevo vila“), sovietmečiu „Žilvinas“ priklausė Vyriausybės poilsio namų kompleksui „Baltija“.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sovietinės valdžios struktūroms priklausiusius poilsio namus perėmė 1991 m. įregistruota valstybės įmonė poilsio namai „Baltija“, kurių savininko teises ir pareigas net du dešimtmečius įgyvendino LR Vyriausybės kanceliarija. Atsisakyti privilegijuoto poilsio pasiryžta tik 2009 m., kuomet įgyvendinti valstybės įmonės poilsio namų „Baltija“ savininko teises ir pareigas LR Vyriausybės nutarimu buvo įgaliota Ūkio ministerija.
Kaip ir kiti poilsio namai, „Žilvinas“ šiandien turi viešbučio statusą ir yra atviras visiems pageidaujantiems. „Žilvinas“ reklamuojamas kaip trijų žvaigždučių viešbučio kompleksas, susidedantis iš pagrindinio pastato, „Žilvinėlio“ (Birutės al. 44) ir 4 kotedžų Gedimino gatvėje, bei turintis 132 liukso tipo vietas.
Pagal viešbučio reklamų duomenis, pagrindiniame pastate yra 10 numerių su vienu, 8 numeriai su dviem ir 3 numeriai su trim miegamaisiais, kurie suskirstyti į 8 kategorijas: 1) vieno miegamojo liuksas (dvi vietos), 2) vieno miegamojo liuksas vienam asmeniui, 3) dviejų miegamųjų liuksas (keturios vietos), 4) dviejų miegamųjų liuksas dviems asmenims, 5) trijų miegamųjų liuksas (šešios vietos), 6) trijų miegamųjų liuksas trims asmenims, 7) vieno miegamojo liuksas Nr.22 (dvi vietos), 8) vieno miegamojo liuksas Nr.22 vienam asmeniui. Viešbutis pritaikytas šeimų poilsiui, šalia viešbučio yra įrengta žaidimų aikštelė vaikams, teniso kortai.

Projektavo
Algimantas Lėckas
Kaip jau minėjome, „Žilvinas“ buvo projektuojamas 1967-1968 metais, jo statyba buvo užbaigta 1969 metais. Projektas parengtas apie 1968 m. Vilniaus Miestų statybos projektavimo institute (MSPI). Projekto architektas – A. Lėckas, projekto konstruktorius – Kęstutis Augustinas.
Prieš ketvertą metų 2009-aisiais Anapilin iškeliavusio architekto, skulptoriaus, dailininko A. Lėcko kūrinys „Žilvinas“ – ne vienintelis jo darbas Palangoje.
V. Andriulionienė primena, jog apie 1965 m. Vilniaus Miestų statybos projektavimo institute (MSPI) kūrėsi urbanistikos grupė, nemažai dėmesio skyrusi Palangos plėtros skatinimo darbams. Čia buvo pradėtas kurti Didžiosios Palangos plėtimo projektas, kurio esmę sudarė išilgai jūros kuriami kurortiniai kompleksai, atskirti miškų masyvų. Kompoziciniu Didžiosios Palangos centru turėjo tapti Vanagupės kurortas, kurio urbanistinės idėjos kūrimas buvo pasiūlytas jaunam, gabiam ir idėjų nestokojančiam kūrėjui A. Lėckui.  
Atvykęs iš Kauno MSPI į Vilniaus urbanistikos skyriaus kolektyvą A. Lėckas ėmėsi darbo, lėmusio glaudžiai su Palangos kurortu susietą visą tolesnį jo kūrybos kelią. 1967 m. jis parengė aštuonių poilsio kompleksų Vanagupės kurorto detalųjį planą, netrukus – poilsio namų „Žilvinas“ (1969 m.), „Žilvinėlis“ (1970 m.) ir vilos „Voveraitė“ (1970 m.) Palangos mieste projektus. Vėliau su kolegomis projektavo poilsio kompleksus Vanagupėje, kur buvo įgyvendinti svarbiausi XX a. 8-9 deš. sukurti šio autoriaus darbai: 750 vietų žemdirbių poilsio namai „Linas“ (1975 m.), 250 vietų sanatorija „Palanga“ (1976 m.), Klaipėdos jūreivių poilsio bazė (1979 m.) ir atviro bei uždaro baseinų kompleksas (1984 m.).
Iki 1992 m. A. Lėckas dirbo MSPI projektų vyr. architekto pareigose. Po instituto reorganizacijos 1992-2005 m. dirbo vyr. architektu UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, kur kartu su žmona Aida Lėckiene parengė Plaušės (1993 m.) bei Kunigiškių (1994 m.) gyvenviečių detaliuosius planus.
Kartu su A. Lėcku prie „Žilvino“ projekto dirbo inžinierius konstruktoriuas K. Augustinas.
Projektuojant „Žilviną“, konstruktoriui teko spręsti sudėtingus ilgų ir atvirų gembinių konstrukcijų įgyvendinimo uždavinius, kurių puikus rezultatas stebina iki šiol.
„Kūrybinis A. Lėcko braižas būsimam savo objektui visuomet teikė ne tik individualios architektūrinės, bet ir konstrukcinės išraiškos. Todėl tik talentingas konstruktorius, drąsus ir pedantiškas žmogus (būtent toks ir buvo K. Augustinas, turėjęs ir idėjų, ir atlikimo gebėjimų) galėjo įgyvendinti erdvinius Algimanto pastatų sprendimus bei sukurti išraiškingą architektūrinę-konstrukcinę visumą“, – pernai duotame interviu apie konstruktorių kalbėjo A. Lėcko žmona A. Lėckienė.

Sudėtingos konstrukcijos daugiatūris pastatas
V. Andriulionienė akcentuoja, jog poilsio namų „Žilvinas“ pastatas – daugiatūris, sudarytas iš trijų vienodų tam tikra tvarka sujungtų dviaukščių korpusų, pakeltų virš žemės ant trijų, su laiptinių tūriais sutapdintų atramų. Pastatytas iš monolitinių gelžbetoninių konstrukcijų, sudėtingo konstrukcinio sprendimo, plokščiu stogu. Bendras pastato ilgis – 58,2 m, plotis – 33,1 m, atskirų korpusų (be jungčių) dydis – 19,8×19,7 m, jungčių plotis – 6,9 m, ilgis – 6 m. Pastato aukštis nuo žemės paviršiaus apie 11 m.
Pirmąjį pastato aukštą sudaro trys atskirai stovinčios kvadratinio plano, 6,35×6,35 m dydžio laiptinės su stiklinėmis atitvaromis tarp kampuose išdėstytų 2,1×2,1 m skerspjūvio kolonų. Kituose dviejuose aukštuose aplink kiekvieną laiptinę veidrodiniu principu išdėstyti vienodos planinės struktūros viešbučio numeriai, turintys po 2 kambarius iš trijų atvirų pusių ir po 3 kambarius ties korpusų jungtimis. Kiekvieno korpuso vienas II a. numeris yra laiptais sujungtas su analogišku III a. numeriu ir naudojamas kaip vienas 4 kambarių numeris. Kiekviename numeryje yra prieškambaris, vonia su tualetu, atskiras tualetas, sieninės spintos. Kambariai erdvūs, su dideliais langais, 2 kambarių numeriuose yra po vieną, o 3 kambarių – po dvi lodžijas. Pastatas inventorizuotas 1976 m. ir nuo to laiko iki šių dienų jokių planinės struktūros pakeitimų jame neužfiksuota.
Pastato atitvaros – diafragmos iš monolitinio gelžbetonio (monolitinė besiūlė konstrukcija). Išorinės sienos yra 42 cm, vidinės – 35, 23 ir 12 cm storio. Išorinių sienų apdaila iš lauko – natūralus dekoratyviojo betono paviršius. Iš išorės sienos tinkuotos tik lodžijose ir po laiptinių langais, o  laiptinės kampuose esančios kolonos apmūrytos raudonomis keraminėmis apdailos plytomis.
Iš kitų fasadų apdailos elementų pažymėtinos iš esmės nepakitusios medinių dailylenčių lubos atviroje pirmojo aukšto perdangos apačioje, su jose įmontuotais kvadrato formos šviestuvais.
Visos pastato išorinės durys ir langai pakeisti plastikiniais, langų skaidymas, palyginti su pirminiu, skiriasi. Laiptinių sienos orientuotos į kiemą pirminiame etape buvo įstiklintos vitrinomis su durimis, o kitos – vitrinomis, suskaidytomis į dvi skirtingo pločio dalis, kurių siauresnioji atkartojo durų plotį. Dabartinių vitrinų platesnioji dalis yra sudaryta iš dviejų dalių, perskirtų per pusę horizontaliais skersiniais, o siauresnioji dalis perskirta skersiniu durų viršaus lygyje. Kiti langai, neskaitant mažų vonių langelių, buvo trijų tipų. Du gretimi mažųjų kambarių langai buvo ištisiniai, didžiųjų lodžijų langai su durimis buvo dviejų dalių, o mažųjų – vienos. Dabartiniai mažųjų kambarių ir didžiųjų lodžijų langai suskaidyti atitinkamai į dvi ir į keturias dalis. Iš esmės nepakitęs išliko tik mažųjų lodžijų langų skaidymas, neskaitant siauros neįstiklintos viršutinės dalies visų lodžijų languose.   
Keičiant langus buvo pakeisti ir lodžijų aptvarai, kurių išvaizda nuo pirminių taipogi skiriasi skaidymu. Nenustatyta, iš kokios medžiagos pagaminti, tačiau pirminiai aptvarai buvo ištisiniai, t. y. iš vientisos (bent vizualiai) plokštės, tuo tarpu dabartiniai aptvarai yra sumontuoti iš 6 atskirų horizontalių elementų – dailylenčių.  
Fasadų spalvinis sprendimas iš esmės nepakito. Kiek patamsėjo pilkos natūralaus betono sienos bei jau minėtos lakuotos natūralaus medžio lubos atviroje pirmojo aukšto perdangos apačioje, mažai pasikeitė ir nuo kritulių apsaugotų kolonų raudonų apdailos plytų mūro atspalvis, o baltos tinkuotos plokštumos buvo perdažytos remonto metu. Atkreiptinas dėmesys į spalvinio sprendimo niuansus lodžijose, kurių pokyčiai pastebėti tik vieno numerio zonoje. Pirminiame etape šoninės lodžijų sienos be durų ir joms statmenų sienų dalys iki langų buvo nudažytos juoda spalva, prie kurios buvo derintos ir juodos langų staktos. Sienų dažymo pobūdis išliko iki šiol, tačiau prie baltos naujų langų staktų spalvos jis atrodo kiek atsitiktinis.

(Bus daugiau)