6-oji diena Maroke: o, Dieve, pusryčiai pas „žuliką“ Mahometą vos nepražudė

Inga ŠVIESAITĖ

Bus labai sunku nupasakoti, kas atsitiko tą lemtingą antrą spalio dieną. Bet aš pabandysiu. Iš visų jėgų.

Mahometo „kampinis“
Taigi, sekmadienis prasidėjo ypatingai anksti. Vos vos prašvitus, tarp šeštos ir septintos valandos ryto autobusas pagaliau pasiekė tikslą ir mes atvykome prie pat dykumos krašto įsikūrusiame Rissani. Vos tik pažvelgus į mažytę, visiškai nemodernią autobusų stotį buvo aišku, kad atsidūrėme mažame miestelyje. Beveik nebestebino ir tai, kad tokią ankstyvą valandą mūsų jau laukė vietinis, siūlydamas savo paslaugas – turą į dykumą ar apgyvendinimą. Ką tik prabudę ir dar nelabai susivokdami aplinkoje leidomės į kalbas su Mahometu, mūsų naujuoju pažįstamu. Šio žmogaus pasiūlymas praleisti naktį jo namuose vos už 100 dirhamų (10 eurų) pasirodė labai priimtinas. Neilgai trukus krovėme savo kuprines į juodą džipą. Automobilyje jau sėdėjo porelė iš to paties autobuso, kuriuo atvykome ir mes – nuostabių plaukų savininkė prancūzė ir žavus anglas. Jie buvo sugundyti Mahometo organizuojamu turu po Saharą. Vos spėjome persimesti keletu sakinių ir mes jau buvome prie vairuotojo namų durų. Jis palydėjo iki mums skirto kambario, greitai aprodė kur kas yra bei pasiūlė iki pusryčių šiek tiek atsipūst – buvome pakviesti pradėti dieną prie bendro jo šeimos stalo. O iki tol – jis nuvešiąs automobilyje likusius keliautojus į dykumą.
Kambarys, kuriame buvome įkurdinti, veikiau priminė svetainę, nei svečiams skirtą gyventi erdvę –dar tarybiniais laikais kiekviename bute galėjai rasti „kampinį“. Čia – labai panašu, tik Mahometo „kampinis“ skyrėsi gobeleno raštais, jų blizgesiu bei pagalvėlių gausa. Ant sienos eklektiškai atrodė auksinis Koranas su po juo prikaltais tokiais pat auksiniais žodžiais. Taigi, ypatingu jaukumu kambarys kaip ir nepasižymėjo, tačiau mes nesukome sau dėl to galvos. Norėjome greitai palysti po dušu ir dar šiek tiek snūstelti. Beje, dušas mane šiek tiek šokiravo. Negana to, kad per visą laiką Maroke, eidama į damučių kambarį turėjau jaustis kaip grįžus į mokyklinių tualetų laikus, tačiau kad turėsiu mėgautis vandens procedūromis kone tiesiai virš tualeto angos – niekada negalvojau (cha – kiek dar tokių bus!).

Pusryčiai be Mahometo žmonos
Po trumpo pogulio, grįžus šeimininkui, ruošėmės susėsti pusryčiams. Ant stalo garavo ką tik išvirta ryžių košė, datulės, abrikosų džemas, „Nutella“, ypatingo skonio medaus sausainukai (labai panašūs į tuos, kuriais mėgavomės Fese ir kurie priminė mūsų lietuvišką skruzdėlyną), buvo padėtas visų mėgstamas trikampis sūris su karvute, šviežia duona, kvepėjo metų arbata ir kava su pienu. Tačiau šioje puotoje tiek JIS, mano ypatingas žmogus, tiek aš pasigedome vieno dalyko – Mahometo žmonos. Nors šeimininkas žadėjo pusryčius su visa šeima, tačiau pasirodo, kad į šeimos sąvoką žmona nebuvo įtraukta. Kol mes valgėme su Mahometu ir jo dviem dukrytėmis, ji visą laiką prasėdėjo virtuvėje. Nežinau ar čia jų šeimos susitarimas, ar taip esti visur, tačiau klausti, kaip iš tikro čia yra, mums visai nesinorėjo. Buvo ne itin jauku, todėl prisikirtę iki soties, mes pasipasakojome, kad norime išsinuomoti dviračius ir pasivažinėti po apylinkes. Aišku, šeimininkas žinojo, kas ir kur nuomoja šias transporto priemones, tad pasisiūlė mus pavėžėti iki žmogaus, kuris tuo užsiima. Gavome, mano galva, tikrai šaunius dviračius ir pasileidome į kelią. Tačiau ties pirmaisiais dviračio pedalo myniais ir prasidėjo didžioji neganda...

Mano didžioji neganda
Šiek tiek pavažiavus, pajutau, kad noriu į damučių kambarį. Po sustojimo kavinukėje jau ketinome traukti tolyn, tačiau prisiminiau, kad mums būtina nusipirkti kremą nuo saulės – diena rodėsi ypatingai karšta, o aš jau buvau gerokai nudeginusi savo kaklą. Beieškant vaistinės, kuri būtų atidaryta sekmadienį, pajutau, kad gamta vėl mane šaukia. Teko stabtelėti jau prie kitos kavinukės, tačiau nei labai jaučiau, nei labai įžvelgiau ką nors bloga – juk būna visko. Bet! Po gero pusvalandžio pradėjau jausti, kad kažkas mano organizmui ne taip – lyg kūnas būtų patekęs į voratinklį, norėjosi vis mažiau judėti ir tiesiog susigūžus kamputyje sėdėti. Taip ir padariau – kol JIS turguje rinkosi arbūzus su apelsinais, aš sėdėdama ant laiptelių galvojau, kaip reikia susiimti, sėsti ant dviračio ir nepaisant didėjančio silpnumo minti toliau. Tikriausiai atrodžiau ne kaip – praeiviai ne tik varstė mane žvilgsniais, tačiau ir teiravosi ar aš gerai jaučiuosi. Nenorėjau išsiduoti – vis linksėdavau „gerai, gerai“. Bet gerai toli gražu nebuvo....
Vos JAM grįžus iš vaisių medžioklės, mes vėl patraukėme kavinukės link, kad galėčiau aplankyti nykštukus. Nebenorėjau niekur nei važiuoti, nei eiti – vienintelis troškimas buvo tiesiog gulėti po kokia nors palme ir nejudėti. Pamažu ėmė krėsti drebulys ir tiek aš, tiek jis, tiek vietiniai suprato, kad man tikrai kažkas negerai. Prie mūsų pribėgęs egzotiškos išvaizdos jaunuolis kažką pašnabždėjo JAM į ausį ir JIS nieko nelaukęs nusekė paskui jį. Nelabai supratau kas vyksta – viskas pradėjo pamažu suktis aplink. Pasijaučiau tokia bejėgė: kažkur Maroke, prie pat dykumos, su dviem dviračiais ir be JO. Ačiū Dievui, laukti ilgai nereikėjo. Pasirodo vietinis JĮ nuvedė iki prieskonių parduotuvėlės, kur pasiūlė įsigyti kumino.

Gydė kuminu ir masažu
Anot vietinių berberų, šis prieskonis turėsiąs man padėti – tereikia jo valgyti po šaukštą tris kartus per dieną. Pirmas susidūrimas su kuminu buvo itin nemalonus – visas didelis prieskonio šaukštas buvo maišomas su karštu pienu. Skonis buvo toks ne koks, kad vos vos galėjau visa tai praryti. Kavinukės savininkas pasiūlė užlipti į antrą aukštą, truputį prigulti ir pailsėti. Net nemaniau spyriotis! Paskui mane nusekė vietinis, kuris primygtinai siūlė man padaryti gydomąjį masažą. Žinoma, kad sutikau – jaučiausi taip blogai, kad būčiau leidus uždėti net gyvatę ant savo kūno, kad tik pagerėtų. Pasirodo, šis žmogus, kuris gerą pusvalandį masažavo tam tikrus taškus mano delne, yra kilęs iš senųjų dykumos gyventojų berberų ir išmano vietinę mediciną, kurios gydymas pagrįstas tik natūraliais būdais. Rankos masažas nebuvo labai malonus, taškai buvo tokie skausmingi, kad norėjosi verkti, visame kūne tvyrojo įtampa. Baigęs savo ritualus jis rankšluosčiu aprišo mano galvą ir ties kairiosios rankos alkūne suveržė pačią ranką. Paprašė įsivaizduoti ką nors ypač malonaus, atsipalaiduoti ir pailsėti. Labai stengiausi vykdyti nurodymus, bent truputėlį snūstelėti, tačiau tai, kas vyko su mano organizmu mane gąsdino ir jaudino, negalėjau sumerkti akių. Pamažu jaučiau, kaip darosi vis šalčiau ir šalčiau, ėmiau drebėti ir prašyti antklodžių – tai buvo ne koks ženklas, nes man pradėjo kilti temperatūra. Saidas (toks buvo mano gelbėtojo vardas) griebėsi kitų priemonių – atsinešė žaliosios citrinos ir ja pradėjo trinti mano smilkinius, krūtinę, nugarą, kojas, lašino jos sultis tiesiai man į burną. Jaučiausi kaip kokiame egzotiškame filme: kažkur Maroke antro aukšto kavinukėje, nuklotoje kilimais ir Saharos vaizdiniais išpašytomis sienomis, nepažįstamas berberas trindamas citrinomis mano kūną bando numušti vis kylančią temperatūrą. Ir šioje vietoje ištirpsta visos įmanomos mūsų pačių susikurtos ribos – nesvarbu kokia kalba kalbame, kokios odos spalvos esame, kuo tikime ir kuo ne – visa tai lieka nesvarbu prieš pagalbą, atjautą ir gerumą. Lieka tik mus visus jungiantis žmogiškumas.

Ech, susidūrėme su „žulikėliu“...
Diena persirito į antrą dienos pusę, o man vis negerėjo. Tapo aišku, kad reiks pasinaudoti pasiūlymu pakilti į trečiame aukšte įsikūrusį viešbutuką ir praleisti naktį čia. Nei jėgų, nei noro grįžti pas Mahometą nebuvo, tad priėmėm sprendimą, kad JIS vyks iki pastarojo namų pasiimti mūsų daiktų. Kol aš gulėjau prisispaudus prie šaltos „Panorama Hotel“ molinės sienos, JAM nutiko istorija. Ir nevisiškai maloni. Ištrauka iš JO dienoraščio:
„Susisiekus su Mahometu, vis sukau galvą kaip man atsidėkojus už pusryčius. Nors ir nelikome nakvoti, būtų gražu palikti šiek tiek pinigų. Nusprendžiau duoti pusę sutartos sumos. Surinkęs daiktus, prieš paleidžiant mane prie viešbučio, paprašiau sustoti prie bankomato. Nelabai supratau, ką man lipant iš automobilio sakė jis, bet nuskambėjo kaip „apsistojus nuo ryto, mokama kaip už dvi naktis“. Tai buvo pasakyta taip ne į temą, kad aš net nesupratau apie ką jis čia. Tik iš trečio karto išėmus pinigus iš bankomato, drąsiai pradėjau pokalbį apie finansus su Mahometu. Tariausi, kiek būtų mandagu atsimokėti už parodytą svetingumą ir pusryčius. Pasiūliau savo sumą, bet jis nesutiko. Tik dabar supratau, ką reiškia jo nevykęs sakinys prieš keletą minučių. Pasirodo susidūrėme ne su svetingu ir doru žmogumi, o visišku „žulikėliu“. Bandžiau ginčytis ir paaiškinti, kad ponas buvo nesąžiningas ir nori per daug. Pajaučiau kaip pakilo jo tonas. Pagalvojau, kad geriau jau sutiksiu sumokėti pilną nakvynės kainą, nei velsiuos į rimtesnį ginčą. Tegu kraunasi tuos gyvenimo akmenis, kuriuos reikės su savimi neštis į kalną“.

O man nė kiek negerėjo...
Mahometas. Tokiu šventu vardu pavadintas žmogus turėtų jausti didesnę atsakomybę prieš save patį ir aplinkinius. Šiek tiek nusiminiau, išgirdusi šią istoriją, tačiau giliai širdyje jaučiau, kad žmogus su juodu džipu nėra atviras ir tikras. Reikalauti sumokėti už dvi dienas, nors jo svetainėje praleidome vos pora valandų yra tikrai negražu. Bet tai jau jo vidaus reikalai, o mano reikalas buvo nepasiduoti vis labiau kūną apimančiam silpnumui. Diena slinko vakarop. Dar neteko tiek daug kartų lankytis pas nykštukus. Gėriau be galo daug skysčių, nenorėjau, kad būtų dar blogiau. Periodiškai manęs aplankyti užsukdavo tai kavinukės savininkas, tai mano gydytojas Saidas, tai viešbutuko vadovas Hassanas. Pastarasis mane net praminė princese – visi mane taip globojo ir slaugė, periodiškai masažavo ne tik rankas, bet ir kojas, kuriose gausu įvairiausių taškų, bei tam tikras nugaros vietas. Rodos, turėjo pagerėti. Bet negerėjo. Tikriausiai mano organizmas jau taip įpratęs gydytis chemija, kad natūralūs būdai jam buvo per ilgas procesas. O tiesą pasakius, laiko mes ir neturėjome daug. Ne itin romantiška būtų visą kelionę praleisti vaduojantis mirtimi.

O vakare tik pablogėjo...
Išsitraukiau savo vaistinėlę, kurioje buvo vaistai nuo skausmo ir temperatūros. Keistas dalykas, kad pakuojantis daiktus ten atsidūrė nemažai medikamentų, tačiau kaip aš nepagalvojau su savimi pasiimti preparatų nuo virškinimo sutrikimų, iki šiol niekaip nesuprantu. Gal todėl, kad niekada gyvenime nėra įvykę tokių dalykų ir buvau užtikrinta, kad ir neįvyks. Taigi, teko skambinti JO mamai medikei ir pasikonsultuoti kokių vaistų geriausia ieškoti. Žinoma, rinktis nelabai buvo iš ko, žinant, kad tuo metu miestelyje veikė tik viena vaistinė. Tačiau šį bei tą JIS parnešė. Laukėme pagerėjimo. Jo nebuvo. Išgėriau tabletę nuo temperatūros. Ir jaučiau kaip po truputį pradeda šviesėti. Tačiau tai buvo labai apgaulinga. Po kelių valandų temperatūra vėl sugrįžo ir tuo metu aš jau nesugebėjau ištarti nei žodžio. Kelionė iki tualeto atrodė kaip neįveikiamas žygis. Dievas mato, mintyse kalbėjau maldas – jaučiausi visiškai bejėgė. Kaip ten bebūtų, tačiau temperatūros nusprendėme vaistais nebemušti – šią kovą palikome mano organizmui. Jau nebeatsimenu ar buvau prisnūdusi, o gal ne (tas vakaras visas it rūku dengtas), tačiau apie vidurnaktį man dar labiau pablogėjo – prie visos puokštės prisidėjo vėmimas. Vietiniai jau buvo suradę man rusiškai kalbantį lenką gydytoją, pas kurį ketino mane vežti, jei iki ryto situacija nepagerės. „Meldžiausi, kad viskas greičiau baigtųsi, jaučiau kaip jai sunku ir koks karštas jos kūnas. Iš visų jėgų bandžiau neįsileisti baimės“, – savo dienoraštyje rašė JIS. O aš tiesiog bandžiau sulaukti ryto. Ir sulaukiau. Bet apie tai kitą kartą. Dabar laikas ilsėtis...