Vladas Bumelis: „Kėsinamės į Dievo galybę, bet pykti jis neturėtų“

Gali būti, kad netolimoje ateityje galėsime „užeiti“ į parduotuvę internete ir joje užsisakyti ranką, kepenis, plaučius ar širdį. Žinoma, gydytojų transplantologų pagalbos mums vis tiek reikės, bet tai būtų didelis proveržis medicinoje. Vienas iš biotechnologijų pramonės Lietuvoje pradininkų ir lyderių, UAB „Biotechpharma“ steigėjas ir vadovas Vladas Algirdas Bumelis neabejoja, kad labaratorijoje išauginta ranka ar širdis – tik laiko klausimas. „Biotechnologijų galimybės – neribotos. Mes kėsinamės į Dievo galybę, bet tikiuosi, kad jis nesupyks – tai darome vardan žmogaus gerovės,“ – žurnalui „Lietuvos pajūris“ sakė 70 metų kretingiškis, žinomas Lietuvos chemikas, enzimologas, biotechnologas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
– Gimėte ir augote Kretingoje? Ar buvote geras berniukas?
– Nebuvau blogas, nebuvau... Buvau mokytojos ir veterinoriaus vaikas – inteligentiški tėvai inteligentiškai mane ir auklėjo. Tuo metu buvo tokia tradicija: jei vaikas iš inteligentiškos šeimos, tai jis ėjo į muzikos mokyklą. Aš nesulaužiau šios taisyklės, bet baisiai geras mokinys ir muzikantas nebuvau. Mokykloje mane labiausiai domino fizika ir biologija.
– Ar vaikystėje kaip dauguma tarybinių berniukų svajojote tapti kosmonautu?
– (Juokiasi) Pamenu, mokykloje nuolat kabojo mokinių piešiniai kosmoso tematika ir kosmonautų portretai. Bet aš buvau toks „užsigimęs“ konstruktorius – dariausi magnetofonus, radijo aparatus, mėgdavau laikrodžius išardyti, bet po to man sunkiai sekdavosi juos surinkti. Tam daug laiko iš pamokų ruošimo „pasivogdavau.“ Tėvai tuo labai nesidžiaugė, bet „beržinės košės“ niekada nesu gavęs. Daiktų pažinimo pradas manyje buvo labai stiprus.
– Kaip žinomas mokslininkas tapo verslininku?
– Pats gyvenimas tai padarė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, institute, kuriame dirbau (Taikomosios Enzimologijos Institute – L. J.) vyko suirutė, reorganizacija, o su jomis atsirado ir galimybių. Enzimologija – mokslas apie fermentus. Mes juos gaminome. Maskvai nutraukus finansavimą, 800 instituto darbuotojų liko be duonos kąsnio. Aš buvau direktorius, teko galvą krapštyti: „Ką daryti?“. Institutą suskaidėme į tris atskirus vienetus. Už investicinius čekius privatizavome vieną tokią su fermentais dirbančią įmonę („Biofa“ – L. J.), pradėjome gaminti farmacinius produktus. Iš pradžių didžiąją dalį pinigų atiduodavome instituto gyvybei palaikyti. Tokia buvo verslo pradžia.
– Jūs – labai sėkmingas verslininkas, įtraukiamas į turtingiausių lietuvių verslininkų penkiasdešimtuką. Žinoma, galite valandą kalbėti apie savo sėkmės raktus, bet atskleiskite trumpai jūsų sėkmės formulę?
– Aš išvardinsiu penkis esminius principus. Pirmas – lyderystė. Jeigu nori ką nors pasiekti, būk lyderiu ir veržkis visur būti pirmu. Antras – strateginė drausmė. Jeigu nori ką nors turėti, turi susikurti veiklos strategiją. Lietuvoje strategijų yra pilni stalčiai, bet lietuvių bėda ta, kad mes nenorime jų įgyvendinti. Be to, jas nuolat keičiame. Dėl to, kad neturime strateginės drausmės. Aš jos labai laikausi. Trečias – nebijoti keistis, būti atviram pokyčiams. Užsidaryti kiaute ir puikuotis, ką turi – pražūtinga. Rizikuoti reikia – kitaip nebus progreso. Ketvirtas – išradingumas. Nedaryk taip, kaip daro visi kiti. Penktas – ką darai, daryk labai gerai.
Kai kas man sako, kad man sekasi, tačiau man sėkmė – darbas ir mano principų laikymasis: kiek įdėsi darbo, tiek turėsi rezultatų. Sekasi tik loterijose. Sėdint ant lovos krašto ir geriant alų, tikrai nesiseks.
– Alaus visai negeriate? Ar mielau naminės stikliuką išlenkiate?
– (Juokiasi) Aš išgeriu tik stiklą gero vyno. Vienas mano mėgstamiausių posakių yra šis: „Gyvenimas –per trumpas, kad gerčiau prastą vyną.“ Mano tėvas visai negėrė.
– Jūs mažai žemaičiuojate. Kodėl?
– Nu, jau, ar tikrai taip? Man atrodo, kad žemaičiavimas man įaugęs į mano kraują. Man iškart visi pasako, kad aš – žemaitis.
– Prieš kelis metus sakėte, kad jūsų „Biotechpharma“ ruošiasi statyti gamyklą, kurioje 3D spausdintuvai „spausdins“ organus ar net kūno dalis. Kada vitrinoje pamatysime pirmąsias jūsų kepenis?
– (Juokiasi) Dar „neatspausdinome“, bet jau esame sukūrę labai neblogą labaratoriją ir esame įsteigę Kamieninių ląstelių tyrimo centrą (Vladui Bumeliui taip pat priklauso bendrovės „Celltechna“, „Biosantara“ – L. J.), kad tai įvyktų greičiau. Pastarajame jau turime ir 3D biospausdintuvą ir bioreaktorius kamieninėms ląstelėms išskirti ir pagausinti. Kaip tik šiuo metu pradedame pirmuosius 3D spausdinimus. Tikiuosi, kad jau lapkričio mėnesį visuomenei pristatysime mūsų labaratorijoje sukurtą žmogaus širdį, kepenis ar inkstus. Tiesa, galbūt ta širdutė bus mažesnė nei toji žmogaus krūtinėje. Dar praeis nemažai metų, kol ta maža širdutė šimtu procentų pakeis žmogaus širdį...
Apskritai kalbant, biotechnologijos – senos kaip šis pasaulis. O pradininkė – šumerų civilizacija, klestėjusi Mesopotamijoje 4500 metų prieš Kristų. Ji puikiai mokėjo fermentuoti vyną.
– Ar artimiausioje ateityje įveiksime vėžį?
– Nežinau. Jūs to Dievo paklauskite. Kol kas niekas nežino, nuo ko vėžys atsiranda. Kodėl žmogaus ląstelės ima nevaldomai daugintis? Tai kaip pasakyti, kaip jį įveikti?
– Ar žmogus kada nors taps nemirtingu?
– Nežinau. To taip pat Dievo paklauskite. Ar jis to norėtų pats? Kai kurios biotechnologijų kompanijos jau ieško būdų panaikinti tas senėjimą skatinančias ląsteles, puse lūpų kalbama apie gerokai ilgesnį amžių ir nemirtingumą. Bet mums šiuo metu labai trūksta pamatinių žinių. Jų reikia siekti, jas sisteminti ir kaupti. Žinios neturi sienų, jos plinta labai greitai, ne visi net spėja atradimus užpatentuoti. Čia Lietuvos galimybės yra palyginti nedidelės. Mažai žmonių, mažai žinių. Pirmauja amerikiečiai, kinai sparčiai vejasi, daug investuoja į šį mokslą, nes puikiai žino: kas valdys mokslą, tas valdys ir pasaulį.
Mokslininkai jau išmoko išpjauti DNR grandinės gabalą, įsiūti į kitą organą ar net organizmą. Tai – tik pradžia prieš didelius dalykus ateityje...
Bet biotechnologijoms vystantis labai greitai, susiduriama su etikos problemomis. Iš kur bandymams ir testams gauti tų pirminių ląstelių? Iš embriono, kuris atsiranda po pirminio apvaisinimo. Bet pasakyta – negalima, nes tai – Dievo kūrinys... Vadinasi, mes, mokslininkai, turime patys išmokti, kaip jau iš paprastų ląstelių išskirti tas pirmines ir tada su jomis daryti ką norime. Po truputį tai vyksta.
– Sutikite, kad jūs su savo biotechnologijomis kėsinatės į Dievo galybę. Ar jis nesupyks?
– Nežinau. Aš – mokslininkas, bet tikiu į Protą – Dievą. Vadinkite jį kaip norite – Aukščiausiuoju Protu, Kosmosu ar dar kitaip. Tikiu, kad žmogus – Dievo kūrinys. Pažvelgus į ląstelę pro galingiausią mikroskopą ir suvokus, koks sudėtingas kūrinys ji yra, aš negaliu tikėti Čarlzu Darvinu (Č. Darvinas – anglų gamtininkas ir keliautojas, 1859 metais sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją – L. J.), kad žmogus – evoliucijos kūrinys.
Biotechnologijos skirtos padėti žmogui, jo kūriniui – galbūt netrukus iškirpsime blogus, piktus genus ir juos pakeisime geraisiais. Nemanau, kad Dievas dėl to labai supyktų. Kai jau labai kėsinsimės į jo galybę ir kūrinį – žmogų – jis pats nuspaus stabdžius. Pažinimas – nesibaigiantis procesas. Aš abejoju, ar mes kada nors viską išsiaiškinsime. Apie žmogų taip pat.
–Ar jus neramina robotizacija, dirbtinis intelektas?
– Nė kiek. Gali būti, kad po n metų važiuosime gyventi ne į Vilnių ar į Klaipėdą, bet į kurią nors mūsų saulės sistemos planetą. Ar net toliau. Tai – mokslo pažanga. Ji neišvengiama. Mokslas mus veda į priekį. Tiesiog daug ko nežinome, kas ir kaip bus ateityje. Ar galėjome prieš 50 metų nuspėti, kad turėsime tokius išmanius mobiliuosius telefonus? Pažiūrėkite, kaip nuo pirmųjų mobiliųjų telefonų 1990-ųjų pradžios jie pasikeitė. Bet ne, aš keliauti į kosmosą nenorėčiau – man gerai ir čia, žemėje (juokiasi).