„... į kūrybą brenda chuliganas – visos jūros jam lig pažastų“

Jau gerą ketvirtį amžiaus artėliau pažįstu Vakarų Lietuvoje žinomą, gražia kalbėsena garsėjantį poetą ir drąsų publicistą Joną Kantautą. Literatūrinio sambūrio senjoras su atvirasiele žmona buvojo ir Palangoje. Susitikome Viešojoje bibliotekoje. Buvęs šturmanas, knygų autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys ir Klaipėdos miesto vyriausiasis kalbos tvarkytojas, bičiuliškasis J. Kantautas neslėpė, kad „magiškai traukia bent sykį ar du per metus aplankyti Palangą, apeiti jos gaivinančiais takais, ypač iki to meto, kol ši netampa „sugariūnėjusiųjų“ sostine.

„Reisų ratai raibuliuos“
Čia ir tarstelėjau eilėraščių broliui „šarmingojo“ Klaipėdos kūrėjo ir žinomo buriuotojo Salio Šemerio-Šmerausko (vilkaviškiečio, kaip ir J. Kantautas – aut.) frazę, sugrįžus iš pasivaikščiojimų grafo Tiškevičiaus parke 1959 metais su dailia ir garsia Vilniaus akademinio teatro baleto šokėja Genovaite Sabaliauskaite: „Tos dvi valandos, praleistos Palangoje, man buvo maloniausios iš visų mano „palangojimų!“.
J. Kantautas šioje vietoje vydūniškai jaukiai šyptelėjo ir pasakė: „Salys visad garsėjo kaip naujadarų „konstruktorius“, novatorius, juk buvo tarp pramuštgalviškų „Keturių vėjų“ sąjūdžio organizatorių. Gerai pažinau. Gerbiu. Labai inteligentiškas, etiškas literatūros darbininkas, atidus pašnekovas. Beje, ir aš jam paskyriau vieną savo eilėraštį, kuris, va, yra išspausdintas dabar pačiam atvežtoje su kitom dviem mano 2010 metais išleistoje eilėraščių knygoje „Reisų ratai raibuliuos“.
Padėkojęs J. Kantautui su žmona, ties bažnyčios šventoriumi su jais atsisveikinau ir, palinkėjęs „geros artėjančios vasaros“, ramiai paršuoliavęs iki savo Saulėtekio tako, šią knygą su kitom dviem („Še tai tau“ ir „Vingių grubliais“) ramiai apgyvendinau ant savo rašomojo stalo net iki birželio, net iki... Joninių.
O per Jonines, žinia, niekas nesistebim jokiais keistais stebuklais anei burtais ir tuo vaikiškai šventu tikėjimu, kad viskam lemta išsipildyti.
Man būtent taip ir įvyko, ir net meluoti nereikia, nors kai kada aš melavau geriau už kitus, tai tiesa.

Susapnavau poetą
J. Kantautą...
Paryčiui susapnavau poetą J. Kantautą. Dar regėjau ir žurnalistės-marinistės, kolegės iš „Lietuvos žvejo“ redakcijos laikų (1989-1990) Ados Žičkuvienės veidą.
J. Kantautas kalbėjo, o aš sapne „užseivinau“ kiekvieną žodeliuką, visas balso vibracijas: „Būtų labai smagu Joninių proga pasveikinti Salį Šemerį ir jo žmoną – laikrodininko dukterį Leoniją Stakelytę iš Katyčių. Juk tai Salys, šis laisvų eilėraščių kūrėjas, tarsi Jūros popiežius burlaivyje sumąstė ypač reikšmingą, valią ugdančią sentenciją: „Nesikūprinti ir nelenkti sprando prieš nieką“. Aš manau, reikėtų susitikti mums Karklėje. Geras „padūkėlis“ Salys Šemerys, laikas pasikalbėti. Galėtų į Amžinąjį uostą, kur Šemeriai, Joninių rytą, be paties, ateiti ir Marijus Šidlauskas, galėtų...“ – čia J. Kantautas sapne nutilo. „Visi galėtume, – įsiterpiau aš. – Ir Kazys Binkis, ir Jonas Mekas, ir Rimas Kasparas, Vladas Braziūnas, Paulius Širvys, Viktoras Brazauskas, - o, kiek daug „fliuksininkų“ tarp mūsų, štai ir Palangoje – dailininkas-poetas-muziejininkas Vytautas Kusas, su žmona Vida ir smagiais vaikais, menininkų „fotozavadila“ Adas Sendrauskas, jaunasis Gintas Kvedaras, Monika Rukšėnienė bibliotekoje, Aivaras Dočkus televizijoje, Loreta Turauskaitė, Valdonė Šiaulienė, – daug savo siela laisvų kaip „subinkėjęs“ Salys Šemerys“.
Bet praėjusių, 2013-ųjų Joninių rytmetį atsikėlęs, aš čiupau seną-seną, ruso gelbėtojo Valerkos 2004 metais dovanotą turistinių žygių kuprinę, kuri jau sunešė akmenų dviems gėlynams, į ją įsimečiau J. Kantauto knygą ir... Pro Birutės parką, „Auską“, Nemirsetą 7-10 val. smėlynais palei visad raminančią jūrą nuėjau iki Leonijos ir Salio kapo unikaliai originaliose pavyzdingai tvarkomose Karklės evangelikų-liuteronų kapinaitėse, ant Baltijos kranto. Joninių sapnui buvo lemta išsipildyti. J. Kantautas suvėlavo, tądien nesusitikom, nes aš skubėjau atgal pareiti (jau dviračių taku!) į Palangą. Nenusiminiau. Aš paglosčiau šiltą medinės ąžuolo skulptūros portretinę žinomo poeto – pedagogo – buriuotojo uosies kuprelę ir tariau: „Joninių proga siunčiame linkėjimus abiems su žmona Leonija nuo mūsų šeimos, nuo visų palangotojų ir ypač – nuo „zemlioko“, kaip sakė Širvys, Jono Kantauto“.
Man pasirodė – Salys šyptelėjo. Tada iš J. Kantauto knygos perskaičiau keletą eilėraščio „maxima“ posmelių, – eilėraštis, kaip jau minėjau, skirtas „kraštiečiui poetui“, kolegai jūrininkui S. Šemeriui – Šmerauskui“.

Svarbu, kad žmogus
Lietuvoje nebūtų
bespalvis
Ir jam, ir J. Kantautui labai svarbu, kad žmogus Lietuvoje nebūtų bespalvis, kad nesivaržytų savo kuriančiųjų aistrų, žadintų greta esančiųjų geismą gyventi energingai, mylint, turtintis dvasiškai, gerbiant tradicijas, o ypač – lietuvių kalbą ir visa, kas nacionalu, valstybiška, nes juk „pasaulis toks platus, o mūsų taip mažai“.
„aukšto stiebo graudžios ugnys ganos
po tolius ir ieško paslapčių...
į kūrybą brenda chuliganas –
visos jūros jam lig pažastų

jis jachta ir futuristo veidu
pasižvalgė po plačias šalis
ir žvaigždėm ant stiebo nusileido
jūros žodžiai – lyg žaibai žili –

pamačiau kaip drąsiai galynėjies
su žodžiu, užlauži jam rankas
kaip grumies su šaltu jūros vėju –
ir jachta tu perkerti bangas

/.../ štai vanduo pasvydo sužydėjo –
vėl atskrieja devinta banga...
vėjai, vėjai, siauskit, jūros
kai krūtinėj tūno vėjai granata! –

2007 metais rašytame eilėraštyje žemiečiui S. Šemeriui, knygos „Granata krūtinėj“ kalbėjo J. Kantautas, ir aš jį perskaičiau prie mūsų „palangotojo“ – poeto kapo. Tai ir būtų taškas, jeigu dar nesipirštų daugtaškis. O čia dar, apie Joninių stebuklus išgirdęs, įsiterpė kitas „palangotojas“, Kaune gyvenantis mano studijų ir mūsų šeimos (su žmona Birute!) draugas, poetas Vladas Vaitkevičius. Jis liepos 1-ąją telefonu prisiminė, kaip sovietmečiu su poetais iš Aukštaitijos, a. a. Virgilijum Kaziūnu ir Petru Panavu dalyvavo literatūriniame sąlėkyje Klaipėdoje ir „Smiltynėje, nuogistų“ pliaže pažino ... patį „sokratiškąjį“ S. Šemerį.
Tuo įvykiu, pažintimi su buriuojančiu poetu – dar prisiminiau! – man yra Kelmėje pasidžiaugęs ir ryškaus talento poetas iš Šaukėnų, Vilniaus universiteto auklėtinis, visada dvasinis disidentas ir visų valdžių negerovių garsintojas, kritikas Rimantas Kasparas (1950-1980). Tai patvirtintų jo kambariokas „pats-pats“ Juozas Erlickas.