PALANGOS LITERATŲ KLUBAS „TAKAI PER KOPAS“

Palangos tiltas, 2024-10-22
Peržiūrėta
671
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

ASTA BRAZAITIENĖ

Viltis

Didžiuliai prieblandos vorai

Ant pievų audžia tirštą rūką,

Pakimba sutemų lašai

Ant smilgų, kur sudrėkęs vėjas supas.

Išaustas rūkas kloja žolę,

Vingiuojantį tolyn keliuką, –

Ten išsilieja, tarsi akvarelė,

Namų gimtųjų žiburiukas...

 

 

Lapkričio godos

 

Nesislėpkim už ŽODŽIŲ, –

juk pjauna lyg dalgis,

šienaujantis dūzgiančią pievą gėlių,

ir nupintas vainikas,

nespėjęs sudžiūti,

dar kabo virš staktos

gimtųjų namų...

 

Tai – MIRTIS

deda tašką,

ir atsiveria žemė,

lyg akis juodžiausios nakties,

gal ten – MEILĖ,

gal ten – AMŽINOJI ŠVIESA,

jei ji kviečia prie savo širdies...

 

„Jūs tik vėliai ateikit,

aš būsiu tą dieną,

nors tikrai jau žinau, –

ČIA – manęs nebėra...“

 

***

 

 

MANTAS BUBLYS

Dargana

Atsivers vėl lengvai visu turiniu

Į mane tartum ryto gaiva,

Kaip pašvaistė nubudusiu rudeniu –

Įsismelks jau sesuo dargana.

 

Įsismelks nepalikdama ženklo,

Tik jausmus nežabotai goslius.

Atminimuose skęstančiu veidu

Pieš vaizdus man vylingai trapius.

 

Tuos vaizdus, kurie sielą paglemžia;

Nugramzdina giliam ilgesy,

Kai nebyliai jie laiką aplenkia

Stiklo taurės svaigioj užmaršty.

 

Tik tų mirksnių lemties neužmiršiu

Tarsi dūžtančių sielos purslų.

Į gelmes jų svajingai panirsiu

Neapleidžiamas savo minčių.

 

***

 

AGNĖ DRAGŪNAITĖ

 

Labas!

 

– Kas tu esi? 

– Viskas. 

– Ką tu darai? 

– Nieko. 

– O ką tu veiki? 

– Viską.

– Kur? 

– Visur. 

– Kada? 

– Visada. 

– Kam? 

– Viskam.

– Ir dar vienas klausimas: kaip? 

– Visaip. 

– Taip, taip... Ir dar būtent taip, o ne kitaip... Dėkui! 

 

***

 

NIJOLĖ FULTINAVIČIENĖ

 

Prabėgo vasara, nors neskubėjo.

Paliko rudeniui dar žydinčias gėles.

Tik rasos ašarėlėmis lašėjo,

Tarytum kvietė, šaukė čia šalnas.

 

Sušlapę lapai krūpčioja ir krinta,

Nedrąsiai gelsta liepos, jau rudu .

Pasklido drėgnas, gaivus žemės kvapas.

Iš po nakties rasoja net akmuo.

 

Surinkęs ilgesį, ruduo keliauja,

Gelsvai, rudai dažydamas medžius.

Įvairiaspalvė gėlių jūra nerimauja,

Nes šaltas vėjas apkabins visus.

 

Jis išbučiuos dar likusius gėlynus.

Sušals į ledo ašaras žiedai.

Bet gėlės, gėlės nuostabiai dar žydi,

Jos  puošiasi rausvais, kvapniais  žiedais, 

Slapčia… prisidengia rūkais…

 

***

 

LAIMUTĖ KASPARAVIČIENĖ

 

Rudenėlis

 

Vorai gijas jau audžia

Tarp medžių ir šakų.

Miela saulutė slepias

Už pilkų debesų.

 

Vėjelis lietų gena,

Dar bando išlaikyti

Baltą ramunės žiedą

Ir vasarą apgint.

 

 

Ruduo

 

Migla jau gaubia žemę,

Tik medžiai dar gyvi.

Rudens jie puotai ruošias

Žaviajam spindesy.

 

Raudoni klevo lapai,

Auksinė karūna.

Gelsvom šakelėm moja

Berželis ir liepa.

 

 

Ruduo

 

Pirma šalna pakando lauko gėlę.

Nuvyto žiedlapiai, visur tyla.

Prieš didžią audrą medžiai vėlei

Pasipuošė rudens skara.

 

O ta skara, kokia marga ji,

Tai auksu žėri, tai ruda.

Raudonų uogų burbulėliai

Ir vorų audžiama gija.

 

***

 

ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS

 

 

Kartu su Nemunu

Skuba, veržias Nemunas sraunus,
Bangeles žydras į tolį gena
Pro girias, tarp pievų ir kalnų,
Pro pilis, kurios senovę mena.

Glaudžias pilyse kovų vaizdai,
Kai kryžiuočių ordos gimtam kraštui
Nešė krikštą ietim ir kardais,
O pagonims krovė vergo naštą.

Po piliakalnių stačiais šlaitais
Miega širdys, atmintim apklotom,
Apgaubtos nežinomais vardais
Ir gyvybėm, laisvei paaukotom.

Skuba Nemunas sava vaga,
Dairosi į šonus ir į priekį
Ir negrįžta niekados atgal,
Nešdamas tikėjimą ir siekius...

Aš kartu su Nemunu skubu,
Nešu į marias lakią svajonę,
Nešu dainą, vainikus darbų,
Medaus korį ir ruginę duoną.

***

VYTAUTAS LUKŠAS

 

Apmąstymas

 

Viskas žemėje praeina,

Apmąstysiu savuosius metus.

Mes viens prie kito priartėjam,

Nuvysta gėlės, išnyksta kartos,

Mes nenujaučiam, kaip laikas mus visus surikiuoja.

 

 

 

Myliu rudens tylą

 

Ruduo prabėgs pro mus slapčia,

Pažers spalvas, šakas papurtęs.

Švies jonvabalis žolėje slapčia.

Žiedai jurginų džiugins praeities,

 

Išgersiu rudenio vyno taurę,

Kai nieko jau šalia nebus,

Eilėraštį rašysiu rudeniui aš naują,

Nors plaks mane ir vėjas, ir lietus.

 

Tau pasakysiu nepamiršt savų,

Kai dienos suskrenda į rudeninę šventę,

Vėjas nerimsta, medžiams nuvelka rūbus,

Bitės jau uždaro langines namų,

O saulė ašaras žolių nušluosto,

Voratinkliai jau draikos ant šakų.

Myliu rudens tyloj pabūt, lyg uoste.

Pavasaris sugrįš vėl pas mane 

Kitom spalvom jau pasipuošęs!

 

 

Vėlinės

 

Ir kai Aukščiausias ištars savo žodį,

Mes būsime bejėgiai prieš Jį.

Už artimą sustojęs tyliai maldą sukalbėsiu.

Suprasiu, kad likimas per trapus.

Todėl atminkime, gyvenime taip būna,

Brangiausi žmonės išėję niekad nebesugrįš.

 

***

 

VAIVA MILONČIŪTĖ

Esu, buvau, būsiu

 

Aš esu. Tai kas, kad būna kartais man labai baisu...

Aš esu. Ir Tu vaikystėje tampei man už kasų...

Aš esu. Nesiekiu žemės kartais kojom ir skraidau virš debesų...

Aš esu. Tuoj bėgsiu pažiūrėt – upely, sakė, matė daug žuvų...

Aš buvau. Mylėjau, vaikščiojau, svajojau, dainavau...

Aš buvau. Ar pameni, tąsyk vatos iš cukraus Tau pirkau?...

Aš buvau. Šnekėjom apie šį bei tą, paskui į krautuvę dar užsukau...

Aš buvau. Ir vandenį lietaus balutėse taškiau…

Būsiu aš. Sėdėsiu rudenį nurimus, kai obelis sode lapus ant žemės mes...

Būsiu aš. Svajosiu, juoksiuosi, uždegsiu Tau ant torto žvakutes...

Būsiu aš. Ganysiu toliuose žvilgsniu vėl baltas aveles

Būsiu aš. Ir vėl žiūrėsiu į akis Tau, kai rytas Saulę mums abiems parneš…

 

 

Lašas prasmės

 

Įnešti nors lašą prasmės

Į šitą žmonijos pasaulį

Čia tau tik truputį skaudės

Paskui tu vėl džiaugsiesi saule

 

Girdėti, ką ošia beržai

Ką kalba tau ievos prie kelio

Paklausti, gal ką pamiršai

Čia sutikto draugės senelio

 

Kvėpuoti vasario gaiva

Dalintis ir duona, ir saule

Dienos kartais šitaip mažai

O meilės – vos keletas saujų

 

Palikti ką nors po savęs

Bent nubristą pievoje brydę

Kai paukščiai ryte susiruoš

Į tolimą tolimą skrydį...

 

***

 

JONAS PIVORIS

 

Metai

Praėjo metai, nusinešė viską:
Vaikystę, jaunystę, svajonę, draugus.
Daug ko netekom per šitiek metų:
Žavesio, džiaugsmo, širdies šilumos.

Viskas nuėjo į praeitį tamsią,
Liko tik randas skaudus širdyje.
Užmiršom takelį prie Mūšos bangų,
Kuriuo mes daug metų ėjom drauge.

Kaip aš norėčiau pabūti vėl dviese
Prie daug ką menančios upės krantų.
Ten, kur skrajojo svajonės mielos
Mūsų jaunystės karštų širdžių.

Prabėgę metai nusinešė viską:
Vaikystę, jaunystę, svajonę, draugus.
Nors daug netekom – nesigailėkim:
Vis tiek tas gyvenimas buvo gražus!

 

***

EDUARDAS POVILAITIS

 

Baisus žodis

 

Pasakykit, kodėl

Šitą žodį girdžiu.

Kam iššauna dažnai

Tarp kitų teiginių.

 

Juk tas žodis baisus –

Tiktai budeliams tinka,

O įpratę jį tarti –

Priešais pavirsta.

 

Tad lietuvi brangus,

Netark žodžio žudyti.

Dekalogą žinai –

Lietuva visgi tikinti.

 

Stiprumą suraski,

Save apvaldyki,

Širdies švarumu –

Gali Dievą įtikinti.

 

Išlaikyki didybę

Ir dvasios kilnumą,

Pasisemki Kęstučio,

Koks prieš amžius jis buvo.

 

***

 

NIJOLĖ PRUŠINSKAITĖ-BAGDONIENĖ

 

Mūsų Tėvynė

 

Koks trumpas vardas – Tėvynė,

O kiek slepias po šiuo vardu.

Kur prasideda mūsų Tėvynė

Ir kur baigias...

 

Tai mūsų žemė ir jos žmonės,

Tai skambančios poetų eilės.

Vilnius – pilis Gedimino.

Tai mūsų Tėvynė.

 

Jos grožiui prilygti nieks negali:

Pavasarį lyg kūdikis užgimęs,

Žibuoklių mėlynom akim.

Ir vasarą žaliuos laukuos paskendus.

 

Gražiai suspindus

Auksinių rudens lapų sūkury,

Žiemos speiguos užmigus.

Tai mūsų Tėvynė.

 

***

 

 

ZITA PUKINIENĖ

 

Vakaras, lapkričio 1-oji

 

Užmerkė smilgos akeles,

Miegos per naktį tyliai ir ramiai...

O tu, žmogau, ar atsiginsi nuo minčių,

Įkyriai lendančių naktin

 

Eini per savo įgriuvas, duobes

Šią valandą toks vienišas ir šaukiantis...

Ir nėr ramybės naktyje,

Taip šiąnakt buvo lemta, lemta

 

Jau gieda paukščiai, aušta rytas,

Jau saulė žvalgos danguje

Ir su visa jėga gamta pražydo – 

Ji tuoj pažadins ir tave

 

Nusišypsok, žmogau,

Jei ten aukštai kažkas aprėdė ir pasirūpino žole,

Tai ir tave jis laimina iš ryto,

Aprengs, sušildys ir pradžiugins svajone!

 

***

STEFANIJA ŠALTIENĖ

 

Koks išdidus bangavimas,

kokia didi erdvė!

Melsvai su potepiais aukštai

jau viską nešanti dienos tėkmė.

 

Ši muzika virš jūros,

skraidina paukštę ir prakalbina medžius, visur vanduo.

 

Nėra čia liūdesio, yra tik tolis, viliojantis kažkur erdvėj,

į begalinį aukštį sklindantis gelsvai, su potepiais, ruduo.

 

Paliko paukščiai mus,

ir pievos pakraščiuos

be gervių, be gandrų,

tik varnos suartuos laukuos.

 

Neliūdna, tikrai  neliūdna,

nuraminau ir medį, ir save.

Visi mes susitiksim vakare,

po temstančia dienos skraiste.

 

***

JANINA VAMBUTIENĖ

 

Vai kodėl?

 

Vai kodėl mano siela nerimsta?

Blaškos mintys lyg vėjas laukuos,

Praeities vėl šešėliai atgimsta.

Baltos šerkšnos jau mano plaukuos.

 

Vai, kodėl mano širdį taip gelia

Atminimai jaunystės dienų?

Vakarai mus gimtinės trobelėj,

Mūsų juokas ir posmai dainų.

 

Vai, kodėl mano siela nuliūdus

Ieško vis vakarykštės dienos?

Naktimis sapnuose lyg pablūdus

Ieškau vis tos gražiausios dainos.

 

Vai, kodėl ta širdis taip nerimsta

Ir vis ieško jaunystės klaidų?

Praeities tie šešėliai atgimsta

Lyg druska ant kraujuotų žaizdų.

 

***

 

ALMA VISKONTIENĖ

 

Rudeninis miestas

 

Vėjas žarsto lapus

Miestas miega tylus.

Medžiai oriai ramybę sutinka.

Ilgesys neramus

Pasibels į namus.

Nebegrįš tai, kas buvo,

Praėjo.

 

Su šviesia viltimi

Į svajonę žengi!

Ir meldiesi akimirkos grožiui…

Vienuma,

Tuštuma

Ir laukimo gaida

Tau į plaukus spalvotais lapeliais pabiro.

 

Vėjas žarsto lapus,

Užliūliuoja jausmus

Miestas kvepia geltona ramybe

Tu žengi per lapus

Tu, kaip klevas gražus

Godžiai gerti skubi savo laiko...

 

 

Geltonas ruduo

Beržų šakelės žemėn svyra

Geltonai išpraustos rudens.

Geltonas ilgesys tyloj prabyla

Greit jis, kaip aidas širdyje plevens.

 

Geltona, ruda ir raudona

Ir varva spalvomis klevai...

Brendu per rudenį geltoną

Ir man jau šito grožio per mažai...

 

Lapelį rausvą, rudą ir geltoną

Lapus, kaip aukurą renku.

Kad prisiminčiau rudenį geltoną

Ir nepavirsčiau ilgesio lašu.

 

Geltona, ruda ir raudona

Ir laša spalvomis klevai.

Geriu, kaip vaikas pasakų geltonį

Ir man jau šito grožio per mažai.

 

***

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Balandžio 24 d. (trečiadienį) 15 val. Palangos viešosios bibliotekos renginių salėje vyks literatų klubo „Takai per kopas“ popietė  „Poezijos paukštė“. 


Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrybinio dešimtmečio renginys vyko spalio 20 d. Palangos viešojoje bibliotekoje. 


   Vėlyvo rudens saulutė, retsykiais pažvelgdama pro debesų kraštus, penktadienio popietę palydėjo Palangos literatus, poezijos mylėtojus ir svečius į miesto viešosios bibliotekos salę. O proga neeilinė: sukako dešimt metų, kai buvo įkurtas miesto literatų klubas „Takai per kopas“. 


Kaip rugpjūtį javai, subrandinę grūdus, dovanoja juos žmogui, kad skalsos užtektų visus metus, taip ir Palangos literatų klubo ,,Takai per kopas“ nariai jau dešimtmetį brandina savo mintis ir beria jas sušildančiais, nuskaidrinančiais sielą eilėraščių posmais. 


Paskutinį kovo ketvirtadienį Palangos literatai „Takai per kopas“ susirinko į poezijos popietę – almanacho „Duonos kelias“ pristatymą.


Netrukus dešimtmetį minėsiantys Palangos literatų klubo nariai kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį 16 val. rinksis Palangos viešojoje bibliotekoje. 


Rugsėjo 23 d. (penktadienį) 15 val. Palangos viešosios bibliotekos renginių salėje bus demonstruojamas video įrašas, kuriame įamžinti Palangos literatų klubo ,,Takai per kopas“ nariai.


Jonas Ilskis – kunigas, literatas, sovietinės valdžios politinis kalinys, tremtinys. Palangoje jo dirbta du kartus: pačioje tarnystės pradžioje (vikaru, gimnazijos kapelionu) ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario laikotarpiu (klebonu, dekanu). Per kunigavimo Palangoje metus išvaikščioti takai takeliai, vedantys iš klebonijos į bažnyčią, pajūrį, parką, parapijos gyvenvietes, susipažinta ir...


Artėjant Vėlinėms miesto kapinėse intensyviai triūsia Palangos komunalininkai – siekiant suteikti didesnį patogumą lankytojams, čia atnaujinami bei naujai klojami trinkelių takai.


Kol valdininkai tyli, Rąžė ėda kopas  3

Linas JEGELEVIČIUS, Alfredas PUMPULIS, 2012 01 05 | Rubrika: Miestas

Neišvalius Rąžės upelio vagos patvinę vandenys, užuot papildę Baltiją, pasiglemžė apie 1 hektarą paplūdimio, niokoja kopas ir grasina toliau jas naikinti. Iki šiol nuo smėlio upelio vagą išlaisvindavę Palangos komunalininkai skėsčioja rankomis – miesto aplinkosaugininkai reikalauja leidimų upelio vagai valyti ir gilinti. UAB „Palangos komunalinis ūkis“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius