Palangos Jūros šauliai svečiavosi jotvingių žemėje

Spalio 13-14 dienomis, Palangos kultūros ir jaunimo centro „Jūros šaulių“ choras, kartu su Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) aktyviausiais palangiškiais lankėsi paslaptingoje jotvingių ir prūsų žemėje. Tai dabartinės Lenkijos Respublikos miestai Augustavas (Augustow) ir Punskas. Abu šie miestai tiek etniniu, tiek politiniu požiūriu tampriai susieti su Lietuvos ir Lenkijos valstybių sudėtingų istorinių ginčų raida. Kelionė buvo labai įdomi, o ją finansavo LŠS vadovybė, kaip paskatinimą už aktyvią visuomeninę ir Jūros šaulių choro meninę veiklą.
Žmonės šiose vietovėse gausiai gyveno dar prieš keturis tūkstantmečius, tačiau konkretesni duomenys apie civilizuotus jotvingius ir prūsus – lietuviams artimas baltų gentis – žinomi apie VIII šimtmetį iki mūsų eros. Ežerais turtingose vietovėse vandens telkiniai ir miškai užima apie 70 proc. teritorijos. Žinoma, tuometinės medžiotojų gentys gamtinius medžioklės ir žvejybos išteklius vertino labiau nei dirbamą žemę, todėl ankstyvojo istorinio laikotarpio germanų gentys, o taip pat krikščioniškųjų viduramžių kryžiuočių ordos negailestingai siaubė šį, jų manymu, pagonišką kraštą. Laisvos dvasios jotvingių karių pavergti nepavyko, nes jų sumaniai naudojami partizaninio karo metodai grobikams pridarydavo daug bėdų. Grobikams nieko kito nebeliko, kaip brutaliai ir be skrupulų išnaikinti visus vietinius gyventojus.
Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno sutarties nuo 1422 m. šis kraštas buvo oficialiai pripažintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kadangi vietinių jotvingių nebebuvo likę, šios vietovės buvo intensyviai kolonizuojamos dzūkų ir suvalkiečių šeimomis. Pavyzdžiui, net Punsko miestelio pavadinimas siejamas su Punios raisto vietovardžiu. Nepaisant trečiojo Žečpospolitos padalinimo su 123 metų imperinės priklausomybės (1795–1918) pasekmių, Suvalkai 500 metų vis vien buvo Lietuvos teritorija, deja, po 1920 m. tapo Suwalszczyzna, žinoma, dar su Vilniaus krašto laikinu priedu.
Pirmiausia aplankėme Augustavą – puikų miestą, istoriškai susietą su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu. Jis 1561 m. šiam mietui suteikė Magdeburgo teises pavadindamas jį Augustavu (vietoje buvusio Mostki). Augustavas nuolat augo ir vystėsi, o dabar šiame mieste jau daugiau nei 30 tūkst. gyventojų.
Nepaisydama socializmo stovyklos tuometinių nepatogumų, Lenkija 1966 m. iškilmingai paminėjo krikščionybės įvedimo tūkstantmetį. Augustave taip pat buvo kapitališkai rekonstruota centrinė miesto aikštė, kurioje vienas iš pagrindinių akcentų – Žygimanto Augusto skulptūra. Ji stovi ne ant įprasto pjedestalo, o iškelta ant aukštos ir gracingos granitinės kolonos. Taip lenkai pagerbė lietuvių kilmės savo karalių, ypač palankiai vertindami jo nuoširdžios meilės istoriją su Barbora Radvilaite. Aikštė skoningai išgrįsta akmens plytelėmis, kurių kruopščiai šlifuotos arba natūraliai kampuotos detalės simbolizuoja šios karališkos poros gilius jausmus su nepelnytų kančių keliais. Be abejo, tokią idėją galėjo sumanyti ir talentingai realizuoti tik moteris – tai įžymi lenkų architektė Halina Cieslinska-Brzecka.
Augustavo Švč. Jėzaus Širdies lietuvių bažnyčioje Jūros šaulių vyrai išbandė akustiką. Šventovės skliautai atskleidė visą akustikos didingumą ir tai teikė mums didžiulį pasitenkinimą. Po to aplankėme garsiuosius Augustavo vandens atrakcionus (Park Wodny) – tai 4,5 tūkst. ha plotą, o vietomis net iki 25 m gylį fiksuojantis didžiulis Necko ežeras. Aktyvaus poilsio vieta, kur galima ir jėgas, ir drąsą išbandyti, ir nervų tvirtumą pasitikrinti, o rudeniškai spalvingų klevų bei ąžuolynų proskynose pasimėgauti originalių lenkiškų restoranų ir kavinių virtuvės gardėsiais. Visi pastebėjome, kad Suvalkų krašte labai daug ąžuolynų.
Nuoširdžioji gidė Kristina rekomendavo kelionę laivu, tačiau mūsų visa grupė palaikė idėją aplankyti Studieničnos (Studzieniszne) ežero krante esančią Šv. Mergelės Marijos koplyčią. Tai vėl pagarbos Marijai koplyčia, kurią 2004 metais paskutinį kartą savo gyvenimo pabaigoje aplankė populiarusis popiežius Jonas Paulius II. Ten pasodintas jo paties pašventintas ąžuoliukas (DAB PAPIESKI), o ežero pačioje pakrantėje stovi buvusio popiežiaus Voitylos skulptūra, kurioje skulptorius vaizdingai įkūnija labai dvasingą ir nuoširdžią asmenybę.
Punsko miestelį pasiekėme vakare, kur buvome apgyvendinti Šilainėje Petro Lukoševičiaus sodybos komfortabiliame viešbutyje. Viešbučio vaizdas standartinis, tačiau restoranas-valgykla atrodė originaliai ir įspūdingai. Pavakarieniavome kartu su turistų grupe iš šalia Palangos esančio Rūdaičių kaimo. Tai buvo geranoriška, puiki, mus nuoširdžiai palaikanti publika, kuriai atskleidėme savo meninį repertuarą.
Ryte apsilankėme ten pat esančioje jotvingių ir prūsų gyvenvietėje, kur 7,5 ha plote pradėta atkurti gilios senovės tikrovė. Negalėjome nesižavėti Lenkijos lietuvių patriotizmo pavyzdžiais: tam tikrose vietose originaliai ir tinkamai įrengtais Lietuvai atmintinų sukakčių akcentais, papuoštais istorinėmis karių skulptūromis bei kitokiais senovę menančiais atributais, takai padengti tradicine natūralių lauko riedulių danga, alėjos papuoštos neseniai pasodintais ąžuoliukais, sumaniai įrengtas tautinės buities muziejus.
Punsko centre mus pasitiko vietinė gidė Nastutė Kiburienė, kuri mus supažindino su miestelio istorija ir atskleidė kiek tam energijos atidavė patys lietuviai punskiečiai. Naiviai tikėdami tuo, kad šis miestas yra ir liks Lietuvos dalimi, jie dėjo visas pastangas tam, kad stiprėtų jo kultūra bei ekonomika. Neveltui vietinė lietuvių bažnyčia ir jos vitražai šauniai papuošti tautinių ornamentų pynėmis, altoriai Vyties kryžiais, o dabartinis bažnyčios choras jau paskaičiavo savo veiklos visą šimtmetį. Daug energijos paaukojo kunigai Simonas Norkus ir Kazimieras Jonaitis, liaudies švietėjas ir knygnešys Povilas Matulevičius ir daug kitų vietinių šviesuolių. Net po II Pasaulinio karo partizanai Jurgis Kriaučiūnas ir Vytautas Prabulis 1944.12.15 paaukojo savo gyvybes tikėdami teisybe ir Lietuvos ateitimi.
Nepaprastai žavėjomės vietinio etnografinio muziejaus sukauptais istoriniais dokumentais ir tautinio meno eksponatais. Muziejaus patalpos ankštokos, tačiau tokios eksponatų gausos galėtų pavydėti bet kuris ir erdvesnis muziejus. Nustebino linų apdorojimo technikos ir tautinių aprangų autentiškumas, o labiausiai lininės originaliai sukurtos lėlės, vaizduojančios katalikiško pasaulio šventųjų būdą ir pomėgius. Na, o velykinių margučių gausa, svarbiausia, jų ornamentikos išradingumas atrodė, tiesiog, pritrenkiančiai. Kadangi šioje patalpoje fotografuoti neleidžiama – tokių pavyzdžių parsivežti neteko.
Bažnyčioje Šv. Mišių iškilmingumas ir net kai kurios liturginės detalės skyrėsi nuo mūsiškių. Vėliau išklausėme labai turiningo ir dvasingo pamokslo, kurio metu buvome paminėti ir mes – Palangos Jūros šaulių choras. Po mišių, kartu su bažnytiniu choru sugiedoję „Tautinę giesmę“, išvykome į vietinius lietuvių kultūros namus, kur mūsų koncertas praėjo su dideliu pasisekimu. Po koncerto Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas įteikė padėkos dovanas kolektyvui ir Palangos miesto merui. Adolfas Sendrauskas ir Rimgaudas Juozapavičius perdavė atminimo dovanas nuo mūsų mero Šarūno Vaitkaus.

Palangos Jūros šaulių choro dalyvis Donatas ŽUOLYS