Meilė buvo, yra ir bus, bet kas yra… meilė?

Parduotuvių lentynos mirga nuo raudonos spalvos suvenyrų ir kitokių dovanų, skirtų Valentino dienai. Palangos viešbučiai ir restoranai taip pat ruošia išskirtinius pasiūlymus savo svečiams, kad ši diena būtų išskirtinė, tačiau ši ne lietuviška šventė labiau populiaresnė tarp jaunesnės kartos atstovų. O kaip savo pirmąją meilę prisimena tie, kuriems šiandien jau virš 40 ar 60?

Svarbu mylėti visus aplinkinius
Gal ne visi lietuviai žino, kad gegužės 12 dieną minima Mildos, lietuvių meilės deivės, vardo diena. Tačiau ši diena kažkodėl yra pamiršta.
Palangos miesto bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkė Daina Eimanavičienė mano, kad Valentino diena labiau paplitusi tarp jaunimo, tačiau vis dažniau prie šios šventės „pratinasi“ ir vyresnės kartos atstovai. „Malonu ir gauti, ir parodyti dėmesį. Jaunimas švenčia vienaip, o vyresni žmonės šią dieną irgi vis dažniau atranda, tik gal švenčia kitokiomis formomis. Vieni keliauja į restoraną vakarienės, kiti – į koncertą ar teatrą“, – sakė D. Eimanavičienė.
Savo pirmąją meilę Daina sutiko dar mokykloje. „Su savo vyru kartu jau esame 30 metų, o pažįstami – 36. Aš tuo metu buvau devintoje, o būsimas vyras – dešimtoje klasėje. Susipažinome mokyklos šokiuose, ir nuo to laiko nebesiskyrėme. Žinoma, mokyklinė meilė kitokia. Tada gal mes jos ir nesupratome, bet jausmas buvo didelis. Ir jis su metais darėsi tik gražesnis, įdomesnis, brandesnis. Turbūt radom vienas kitą, nes žodžių nereikėjo – tiesiog jautėme, kad esame skirti vienas kitam. Ir tas meilės jausmas niekur po šitiek metų tikrai nedingęs, turime tris nuostabias atžalas, gimusias iš paties gražiausio jausmo“, – pasakojo D. Eimanavičienė.
Kuomet Dainos paklausėme tokios meilės recepto, moteriai buvo sunku atsakyti: „Jeigu jauti, kad tave myli ir tuo pačiu gali atsilyginti kitai pusei, daugiau sakyti nieko ir nereikia. Jauti, kad esi mylimas ir kad myli pats. Tai vyksta savaime, nepaaiškinamas jausmas. Pasakyčiau ir dar plačiau. Svarbu ne tik vienam kitą mylėti, bet ir visus aplinkinius. Tada lengviau ir pačiam gyventi, jauti, kad esi reikalingas ir svarbus aplinkiniams. Tada ir pilkumos, negatyvo, supančio mus, nebematome arba žvelgiame į jį paprasčiau. Stengiuosi kiek įmanoma į gyvenimą žvelgti paprasčiau ir tuo užkrėsti aplinkinius. Gyvenimu reikia džiaugtis“.

Svarbiausia bandyti vienam kitą suprasti
Miesto garbės pilietis Vitalius Litvaitis neslėpė nusivylimo, kad anksčiau meilė būdavo šiek tiek kitokia, bet, kaip pats sako, nepeikia šiandienos ir pripažįsta, kad laikmetis įpareigoja keistis. „Kai aš sutikau savo pirmąją meilę, jokios Valentino dienos, be abejo, net užuominų nebuvo. Dažniausiai meilė būdavo platoniška, dabar ji jau atviresnė ir nelabai ką stebinanti. Anksčiau, jei iki santuokos būdavo tarp dviejų žmonių pastebimi kokie artimesni santykiai, tai neretai aplinkiniai į tai žiūrėdavo neigiamai. O aš savo pirmąją meilę sutikau mokykloje. Žinoma, neišdrįsau pasakyti į akis, tai rašiau gražų laišką. Tuomet tai būdavo labai įprasta ir gražu, ko šiandien, deja, jau nebelikę. Bet mano prisipažinimas buvo kaip ir atmestas, – dabar jau juokauja V. Litvaitis. – Bet vėliau ta pati mergina tapo mano žmona. Buvo pertrauka, nulemta gyvenimo, bet, taip jau turbūt buvo skirta, kad vėl susitikome. Tarnaudamas kariuomenėje grįžau atostogų ir Kultūros namuose vėl keliai susitiko ir nuo to laiko nebeišsiskyrė“.
Į neatsakytą gyvenimo klausimą, kas vis dėlto yra ta meilė, neturi atsakymo ir V. Litvaitis: „O į šį klausimą tikrai negaliu atsakyti. Ir vargu, ar kas nori turi atsakymą. Pats santuokoje esu jau virš 50 metų. Visko būta, bet visko turbūt ir reikia. Svarbu mokėti vienas kitą išklausyti, kaip aš dažnai sakau, „apsišlifuoti“. Retai rastume tokią šeimą, kurioje nebūna barnių, bet svarbiausia, kad viskas būtų saikingai. Manau, kad pradedant rimtus santykius, juo labiau žengiant į santuoką, du žmonės turi labai gerai vienas kitą pažinti. Nes pastaruoju metu vis daugėja skyrybų atvejų, kurių motyvas – „nesutapo charakteriai“. Žinoma, kiekvienas esame skirtingi – turime savo temperamentą, charakterį ir pan., tad jei nemokėsi kai kada nusileisti ir prisitaikyti, pripažinti savo klaidų, nieko gero nebus. Šiais laikais visi per daug ambicingi, negalintys nusileisti savo principams, tad skyrybos šeimoje – dažnas reikalas, ko anksčiau tikrai nebūdavo. Mano laiku skyrybos būdavo labai retas ir jau kraštutinis atvejis. Ir dažniau tai nutikdavo mieste, bet ne kaime“.
Pats V. Litvaitis tokių švenčių kaip Valentino diena, kuri atėjusi iš Vakarų, Lietuvoje nepripažįsta: „Prisipažinsiu, žiūriu į tai gana skeptiškai. Tai „importinė“ šventė, kaip ir rudenį švenčiamas Helovynas. Kas yra Valentinas Lietuvoje? Tikrai ne mūsų tai šventasis. Labiau tokios šventės prigyja tarp jaunimo, kurie seka pasaulio naujoves, domis, kaip tokios šventės švenčiamos svetur ir pan. Mes turime ir lietuviškų švenčių, tik kažkodėl jas nepagrįstai pamirštame“.

Šventės niekada niekam nepakenkė
Palangos visuomeninės organizacijos „Svetingas šeimininkas“ pirmininkė, sporto pedagogė Irena Švanienė šiandien meilės aplinkui labai pasigenda, ir Valentino dienos tikrai nevadina komercine švente. „Kad tai būtų komercinė šventė, tikrai neįvardyčiau. Labiau pavadinčiau „Palangos stintos“ švente. O jei į Lietuvą atėjo Valentino diena, ar tapo nuo to blogiau? Manau, kad kuo daugiau švenčių, tuo geriau. Ir taip žmonės pastaruoju metu pernelyg yra susikaustę, prislėgti buities rūpesčių. Nė viena šventė nepakenkė ir tikrai nepakenks. O Valentino diena juk simbolizuoja meilę, tai duok Dieve, kad aplinkui vienas kitą visi mylėtume. Juk ir Dievas yra prisakęs, kad mylėk artimą. Jei vadovautumėmės šiuo meilės principu, nesidėtų pasaulyje visokie šiurpūs nutikimai. Aš matau labai didelį meilės trūkumą visuomenėje“, – pastebi I. Švanienė.
Kuomet pabandėme Ireną grąžinti į jaunystės laikus ir kartu prisiminti šypseną keliantį jaunystės prisiminimą, moteris apie meilę kalbėjo plačiau nei apie dviejų žmonių puoselėjamus jausmus.
„Mano jaunystės laikais, žinoma, tokios šventės, kaip Valentino diena, nebuvo, bet požiūris ir į kaimynus, ir į artimą skiriasi nuo šiandienos kardinaliai. Buvo daugiau savitarpio pagarbos, meilės artimam žmogui, šiltesnio bendravimo, atjautos. Šiandien viso to ypatingai trūksta. O kodėl? Atsakymą rasti labai sunku. Bet kai tenka bendrauti su žmonėmis, ir matai, kaip žmonės yra prispausti buities ar nepritekliaus, natūralu, kad toms geroms emocijoms dažnai ir nebelieka vietos. Su šypsena veide prisimenu vaikystę, jaunystę, kuomet meilė ir vienas kito supratimas buvo visai kitokie. Su didžiausia meile prisimenu savo klasę. Mes taip vienas kitą mylėjome ir gerbėme! Mes visi labai gražiai sutarėme, padėjome vienas kitam. Studijų laikais tas pats – šiltas ir gražus bendravimas, mes kartu sutikdavome šventes, dalijomės konspektais ir pan. O šiandien viso to aš pasigendu. Mokyklose ir tarp draugų labai ryški konkurencija“, – mano palangiškė.

Ir sportininkai buvo anksčiau draugiškesni
„Kad ir šiandieniniai sportininkai. Nesakau, kad jie yra blogi, bet tikrai ne visi tokie nuoširdūs kaip seniau. Tikrai ne kiekvienas puls padėti, jei tau nutiks kokia bėda. O aš atsimenu mano laikais, jei kas atsitikdavo sporto kolegai, kaip tik begalėsi, taip padėsi. Neklaustas ir neprašytas, – prisiminimais dalijosi ponia Irena. – Turbūt tam turi įtakos ir šio laikmečio progresas, kurio kai kurie aspektai, mano nuomone, ne visi yra teigiami. Šiandienos televizija užkišta filmais, kuriuose demonstruojama agresija, smurtas ir pan. Ir nenuneigiamas faktas, kad tai palieka savo neigiamą pėdsaką. Šiandieninė animacija vaikams – ar joje mokoma meilės, šilumos? Apskritai, ar kaip nors šiandienos animacija ugdo mūsų mažuosius?“ – retoriškai klausė I. Švanienė.
I. Švanienė visiems linkėjo apsidairyti aplink ir skirti daugiau meilės artimui. „Nematau gėrio skatinimo, ryšio visuomenėje. O Valentino diena turėtų būti ypatinga meilės diena, iš esmės. Mylėkime savo artimą. Į žodį „meilė“ telpa labai daug – meilė žmogui, meilė gyvūnui, savo šaliai ir pan. Yra daug kam apie ką pamąstyti šia tema. Jaučiu daugiau pykčio, o ne meilės, konkurencijos, bet ne pagalbos. Visiems norėčiau palinkėti būti žmogiškiems – esame kiekvienas su savo jausmais, bet juos reikia tik puoselėti“, – linkėjo Irena.