Kretinga, Viešoji aikštė 16: dabar stovi paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui ir plyti žole apaugęs skveras

Kiekvienas per didįjį Kretingos gaisrą 1941 m. birželio 26 d. sudegęs namas turėjo savo ir čia gyvenusių žmonių istoriją ir tik nedaugelį jų pavyko išsaugoti.

Vienas jų – šiaurinėje centrinės miesto aikštės dalyje stovėjęs dviaukštis raudonų plytų namas, kuriame nuo 1914 m. pradžios gyveno provizoriaus Vlado Grudzinsko (1868–1936) šeima, čia buvo jo vaistinė bei pusrūsyje įsikūrusi maitinimo įstaiga – valgykla ar arbatinė. V. Grudzinskas – vienas iškiliausių tarpukario kretingiškių, į Kretingą atsikėlė iš Peterburgo, šį namą įsigijęs iš latvių tautybės provizoriaus Augusto Splito. 4-asis nuo Vakarų šiaurinės aikštės pusės namas buvo pastatytas XIX a. antroje pusėje ir iš kitų aplinkinių namų išsiskyrė savo raudonų plytų mūro spalva, segmentinėmis langų ir durų angomis, figūriniais karnizais ir skarda dengtu stogu. Virš kairiajame fasado krašte įrengto pagrindinio įėjimo kilo balkonas, po juo buvo įrengti betoniniai laiptai.

Į pusrūsyje buvusius patalpas, kur ilgą laiką veikė valgykla ir „arbatinė-sklepelis“ vedė dešinėje pusėje įrengtas įgilintas įėjimas. Gyvenimas miesto centre buvo įdomus, dinamiškas ir kiek triukšmingas. Čia buvo pagrindinė valstybinių, tautinių, religinių, miesto švenčių vieta, čia vykdavo prekybinės mugės, o du kartus per savaitę – ir turgūs, kai namų kiemuose jų gyventojus ir svečius pasitikdavo kaimiška ramybė. Kiemų ir sklypų teritorija tęsėsi iki palei vienuolyno tvorą susiformavusios naujos gatvės, kuri atsirado kaip privažiavimas į šiaurinės aikštės pusės namų kiemus, kuriuose palei gatvę stovėjo pagalbiniai ūkiniai pastatai – daržinės, tvartai, svirnai. Grudzinskų šeimos sklype buvo keli ūkiniai pastatai, kieme buvo iškastas šulinys, darže buvo auginamos bulvės, burokai gyvuliams ir daržovės. Jų kiemas nuo kaimynų ir gatvės buvo atskirtas medine lentų tvora, kieme vaikštinėjo vištos, tvarte buvo laikomos 2 karvės, kurioms kasmet buvo atvežama 4 vežimai šieno, gauti už 4 ha nuosavos žemės Gintališkės kaime nuomą.

Šeima gyveno namo antrajame aukšte, kai pirmajame buvo įsikūrusi vaistinė, kurioje žmonių niekada netrūko, o pusrūsyje veikė valgykla, kuri buvo mėgstama ne tik miesto centre įsikūrusių įstaigų tarnautojų, bet ir prekybininkų, amatininkų, turgaus prekeivių ir kitų kretingiškių, miesto svečių. 1929 m. gimęs buvęs kretingiškis Justinas Stirblys, gyvenęs miesto centre Katkevičiaus gatvėje, prisimena, kad jis, būdamas vaikas, iš šios valgyklos parnešdavo pietus Vytauto gatvėje dirbusiam batsiuviui, kurio namo kieme su jo sūnumi jis mėgdavo žaisti. Ypač daug žmonių per atlaidus sutraukdavo miesto centre vykdomos loterijos, kuriose už 50 centų įsigijęs loterijos bilietą joje galėjo laimėti ne tik vieną ar kitą daiktą, bet ir naminį gyvulį ar paukštį: aviną, paršelį, vištą, kalakutą ir pan. Prie Grudzinskų šeimos namo buvo ir maršrutinių autobusų, dažniausiai vykstančių į Klaipėdą ir Palangą, sustojimo vieta. Čia būriuodavosi kretingiškės mergaitės, vykstančios į Palangos ir Klaipėdos gimnazijas, nes Kretingoje mergaičių gimnazijos nebuvo. Prie šio namo žmonės mėgo ir fotografuotis, stovėdami ant laiptų ar šaligatvio, dažnai atsisukę veidu į vakarų pusę, tad nuotraukose matosi Vytauto gatvės pradžia ir naujasis vartotojų bendrovės pastatas su užrašais ant jo fasado.

V. Grudzinskas buvo aktyvus Kretingos politikas ir visuomenininkas, tad svečių jo namuose netrūko. Jo aplankyti ar pasitarti įvairiais gyvenimo klausimais atvykdavo ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš aplinkinių miestų. Provizoriaus vaikaičio Jono Grudzinsko, gimusio 1945 m., archyve be kitų nuotraukų, saugoma 1925 m. gegužės 15 d. daryta fotografija, kurioje namo kieme nusifotografavusi Klaipėdos muzikos mokyklos studentų ekskursija ir provizoriaus šeimos nariai, o jos antrojoje pusėje ekskursijos vadovas Juozas Bertulis dėkoja už malonų priėmimą ir vaišingumą. Grudzinskų šeima mėgdavo pasėdėti pietinėje pusėje buvusiame balkone, ant kurio baliustrados buvo informaciniai užrašai „Aptieka“, kur ne tik buvo geriama kava ir užkandžiaujama, bet ir stebimos įvairios miesto šventės ir renginiai. Kretingos muziejuje saugomoje nuotraukoje, kurioje užfiksuotas miesto gaisrininkų šventės epizodas, galima balkone matyti Grudzinskų šeimą, stebinčią miesto aikštėje iš vandens žarnų vandenį liejančius gaisrininkus.

1922 m. gimus sūnui Jurgiui, Grudzinskų šeimoje augo 4 vaikai. Šeima gyveno draugiškai ir visi jie nuo pat mažens buvo rengiami savarankiškam gyvenimui, siekė tapti dorais, išsilavinusiais žmonėmis. Vyriausioji jų Jadvyga, gimusi 1910 m., mokytis pradėjusi lenkų mokykloje dar būnant Rusijos Jekaterinburgo mieste, mokslus toliau tęsė Kretingos progimnazijoje, vėliau – Klaipėdos lietuvių gimnazijoje, ir gimnaziją 1927 m. baigė Plungėje. Po jos baigimo pradėjusi studijuoti ekonomikos mokslus Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, ją baigė 1931 m. ir, apsigyvenusi Kaune, pradėjo dirbti Žemės ūkio rūmuose, 1939 m. stažavosi Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Laisvalaikiui mėgo fotografuoti, turėjo tuo metu gerą modernų plačiajuostį fotoaparatą „Kodak“, tad dėl tokio jos pomėgio turime pluoštą tarpukario Kretingos nuotraukų.

Jonas Grudzinskas, gimęs 1912 m., nuo mažens buvo aktyvus moksleivis, priklausė skautų, vėliau – šaulių organizacijoms, o 1930 m., baigęs Klaipėdos lietuvių gimnaziją, toliau mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur studijavo inžinerinius mokslu. Išsiskyrė aktyvumu, vienu metu buvo studentų korporacijos vyrija „Plienas“ vadu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 m. jis buvo suimtas ir įkalintas, toks pat likimas jo laukė ir nacistinės Vokietijos okupacijos metais, dalyvaujant pasipriešinimo prieš nacius judėjime, dėl ko jis buvo įkalintas IX forte. Magdalena Grudzinskaitė, gimusi 1914 m., baigusi Kretingos progimnaziją, mokėsi Klaipėdos lietuvių gimnazijoje, vėliau persikėlė į Kauną, kur baigė „Aušros“ gimnaziją. Tęsdama šeimos tradicijas, įstojo į VDU medicinos fakultetą Kaune studijuoti farmaciją, kurią baigusi 1939 m. grįžo į Kretingą ir pradėjo dirbti šeimos vaistinėje. 1939 m. vaistinėje atsirado ir telefonas, kurio 77 numerį jau buvo galima rasti Kretingos telefonų knygoje. O jauniausiam sūnui Jurgiui iki 1941 m. karo tarp SSSR ir Vokietijos pradžios pavyko baigti tik Kretingos pranciškonų gimnaziją.

1941 m. birželio 26 d. Kretingos gaisras pakeitė daugelio žmonių, gyvenusių miesto centre, gyvenimus. Jie neteko ne tik savo turto, bet ir užsiėmimo ar savo verslo. Grudzinskų šeimos namas iš vidaus visiškai sudegė, nuo karščio pelenais virto ir metaliniame seife buvę šeimos dokumentai, pinigai, nuotraukos, o sprogęs vaistinėje buvęs angliarūgštės balionas išgriovė namo kampą. Onai Grudzinskienei kartu su dukra Magdalena teko išvykti gyventi į Skuodą, kur vaistinėje jos dukra gavo provizorės darbą. 1944 m. vasarą, artėjant sovietinei kariuomenei, visi šeimos nariai susitiko Kaune, kur gyveno vyresnieji vaikai Jadvyga ir Jonas.

Sovietiniame kalėjime kalėjęs Jonas su šeima pirmiausia pasitraukė į Vakarus, juo pasekė ir O. Grudzinskienė, lydima savo dukros Magdalenos, bei sūnus Jurgis, kai J. Grudzinskaitė gyvenusių Grudzinskų likimas susiklostė skirtingai. J. Grudzinskas su žmona ir vaikais Algimantu, Gediminu ir Audrone per Italiją pasiekę Australiją, O. Grudzinskienė su dukra Magdalena atsidūrė JAV Detroito mieste, kai Jurgis pasiliko Vokietijoje. J. Grudzinskas apie 1991 m. persikėlė gyventi į Londoną pas savo sūnų garsų gydytoją ginekologą Londono Karališkosios universitetinės ligoninės vadovą Gediminą ir čia netrukus, 1992-aisiais, mirė, dar spėjęs 1991 m. liepos mėn. po 47 metų pertraukos pasimatyti su pas jį į Londoną iš Lietuvos atvykusia seserimi Jadvyga, nors šeimos nariai tarp savęs susirašinėdavo laiškais. Jo paskutinė valia buvo išpildyta ir jo pelenai ilsisi šeimos kape Kretingos senosiose II kapinėse kartu su jo tėvo ir sesers Jadvygos palaikais. G. Grudzinskas, gyvendamas Londone, neužmiršo savo tėvų ir senelių gimtinės. Jis dažnai atvyksta į Lietuvą ne tik aplankyti giminių, bet ir pasidalinti savo darbo patirtimi su Lietuvos dirbtinio apvaisinimo specialistais.

Gaila, bet Kretingos centre niekas neprimena čia iki karo buvusios šiaurinės aikštės pusės pastatų ir čia gyvenusių žmonių. Jų vietoje dabar stovi paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui ir plyti žole apaugęs skveras. O norėtųsi, kad ateityje išnykusio unikalaus Kretingos senamiesčio buvusį vaizdą fotografijose ar atkurtų pastatų maketuose miesto centre galėtų matyti ne tik kretingiškiai, bet ir svečiai ar turistai.

Romualdas Beniušis

“Pajūrio naujienos”