Jaudinanti Rugsėjo pirmoji – Narvydžiuose, Skuode ir... Palangoje

Metai bėga nesulaikomai, negrįžtamai. O norėtųsi, kad jie atgal atsisuktų. Mama sakė, kad į mokyklą pradėjau eiti nuo septynerių, kaip ir kiti vaikai. Nuo mažens buvau ramus vaikas, paslaugus pagalbininkas tėvui. Iki mokyklos buvo trys kilometrai. Patiko man mokytis, tad Mokytojai mane pagirdavo, o tėvai dėl mano mokslų vargo neturėjo. Su giliu dėkingumo jausmu lenkiu galvą mano pirmajai Mokytojai Reginai Mikutienei (jau išėjusi Amžinybėn). Kitos tokios nesutikau, kol mokiausi Narvydžių pradinėje mokykloje. Ji buvo be galo gražių ir gerų akių, ir nė karto nemačiau jos supykusios ar susiraukusios – visada su šypsena. Tokia ji man liko iki šiol. Per visus mokslo metus sutikau gerų draugų ir šiaip žmonių. Sutikau jų nedaug, bet juos gerbiau, mylėjau, mokėjau atsijuosti. Neskriaudžiau nė vieno žmogaus. Neskriaudė jie manęs: vieni šildė motiniška meile, kiti rėmė geru žodžiu, treti išmintingu patarimu mokė eiti teisingu keliu ir žadino ateities viltį. Gyvenime tie mokymai man davė daug. Jei suklupdavau ar nežinojau, visada naudojausi gerų žmonių patarimais. Man tikrai sekėsi – daugiau sutikau gerų žmonių nei blogų.

Vaikystėje labai daug skaičiau, domėjausi gamtos vaizdais ir pradinėje mokykloje, kiek prisimenu, mano piešiniai buvo patys geriausi. Ypatingai sekėsi dailyraštis, kurį stengiausi kuo gražiau parašyti. Todėl galėjau dalyvauti įvairiuose piešinių ir dailyraščio parodose. Patys mylimiausi poetai buvo S. Nėris, Maironis, E. Mieželaitis, prozininkas P. Cvirka. Gyvenimą supratau tokį, kokį gali suprasti ir matyti vaiko ir paauglio akimis. Augdamas pradėjau suprasti, kad didysis nepriteklius slegia ne tik mano tėvelius, bet ir kitus kaimo žmones. Atsimenu: buvau tik dešimties metų – trūko duonos. Kartu su kitais kaimo vaikais jau iš vakaro eidavome užsiimti eilę, kad parsineštume kepaliuką duonos. Duoną atveždavo apie dešimtą valandą ryto. Gavę tą vieną kepaliuką, bėgdavome namo. Bet kol pasiekdavome namus, belikdavo pusė kepaliuko. Tai mūsų, vaikų, laikmečio išbandymas. Pagaliau ateidavo lauktoji vasaros pradžia: ieškodavome jaunų dilgėlių lapelių, rūgštynių, pamiškėse „zuikio kopūstų“, paprūdėse – ajerų. Tada jau ir karvutė atsivesdavo veršiuką – mūsų gyvenimas labai pagerėdavo. Kai būdavo sunku – Tėveliai visada surasdavo išeitį. Kai rugiai nunokdavo, mama pati iškepdavo duonos.

Vaikystėje man buvo nesuprantama, kodėl Tėvelis nekalba. Kildavo be galo daug klausimų: kodėl kiti žmonės kalba, o Tėvelis – ne. Sulaukęs dešimties metų, kartą mamos paklausiau, kodėl Tėvelis nekalba. Mama atsakė: „Tėvelis niekada nekalbės kaip mes“. Nuo tada aš dar labiau mylėjau Tėvelį. Visur kartu ėjome. Skaudindavo, kai vaikai šaipydavosi, sakydami: „Nebylus eina“. Mane tai labai skaudindavo. Bet aš Tėveliu didžiavausi ir tokiu, koks jis buvo. O buvo jis doras, geras ne tik mums, bet ir kitiems. Pas Tėvelį visada ateidavo jo likimo draugai. Mūsų šeima gerbė ir mylėjo visus, kuriems likimas pagailėjo girdėti vyturio giesmę. Lakštingalos treles. Tėvelis, pats būdamas kurčias, suprato savo likimo draugus, bet nesiskundė, stengdavosi būti geros nuotaikos, žvalus.

Kaip minėjau, buvau gamtos vaikas. Kadangi gyvenome prie upės, mane domino ne tik upės tėkmė, bet ir jos medžiais apaugę krantai. Mėgdavau apžiūrėti medžius, kur šarkos suka lizdus. Jų ieškodavau, kol medžiai dar nebuvo sulapoję. Surasti šarkų lizdus nebuvo lengva – reikėdavo gerai galvą pasukti kaip apgauti tą gudrų paukštį: juk ne visi paukščiai priima svetimus kiaušinius į savo lizdą. Kiti ritina lauk. Į lizdus įdėdavau po vieną – du nedidelius vištų kiaušinius, išmargintus šarkų kiaušinių raštais. Visa tai atlikdavau labai kruopščiai ir su pirštinėmis, kad darbas nenueitų veltui. Viską atlikęs, išimdavau šarkų kiaušinius ir įdėdavau vištų. Pasislėpęs stebėdavau šarkas: išmes ar paliks. Visaip būdavo. Apvaikščiodavau visą paupį dar medžiams nesusprogus. Man kartais tų šarkų būdavo ir gaila, bet ne aš vienas taip dariau – iš lizdo išmesdavau ką tik padėtą kiaušinį. Šarkos – negailestingi paukščiai. Ten, kur netoli šarkų lizdai, jei kasdien pritūpęs nesaugosi išperintų viščiukų ar ančiukų, jų neužauginsi – šarkos nuneš. Tiesa šarkos ir išperėtus viščiukus, jei nesaugosi, jos vis tiek nuneš, nes tai ne jos vaikai. Žinodamas kada skyla viščiukai, pasekdavau, parnešdavau ir mama sukišdavo po perinčios vištos sparnu. Taip višta ir nesuprasdavo – iš ryto – jie būdavo jos vaikai.

Varnų lizdus buvo labai sunku rasti. Jos perėdavo daugiausia eglių ir pušų viršūnėse ir būdavo gudresnės už šarkas, nors žmonės kalbėjo, kad šarkos gudresnės. Man su varnomis nesisekdavo. Vėliau bandžiau su balandžiais. Jiems padėdavau po vieną vištos kiaušinį, išmargintą balandžio kiaušinio raštu. Išperėdavo.

Kai su paukščiais nusibodo, pradėjau domėtis medžiais: savo akimis stebėjau kaip sprogsta medžiai, kaip skleidžiasi lapai. Aukštielninkas atsigulęs stebėdavau dangų ir galvojau, kaip ten nusigauti – gal lakūnu tapti. Tada man ėjo šešioliktieji gyvenimo metai. Minėtas „žaidimas“ su paukščių lizdais mane daug ko išmokė – supratau, kad ir svetimi, ir nepanašūs vaikai, paukščiams buvo vaikai ir jie būtų juos auginę. Žodžiu, mokiausi būsimo gyvenimo.

Nuo septyniolikos metų vasarom ganiau karvių bandą. Ji buvo didelė – apie šimtą. Stebėjau ir karvių charakterį. Gyvuliai, kaip ir žmonės, elgėsi pagal dėsnius. Karvę namuose melžti išmokau sulaukęs dvylikos metų. Tad mamai kur nors išvykus, namuose šeimininkaudavau aš: atlikdavau namų ruošą, virdavau valgį. Labiausiai kokios nors šventės laukdavau namuose. Melžėjos, sužinojusios, kad moku melžti, iš anksto užsiprašydavo, kad vienai ar kitai pamelžčiau karves. Pamelžti dvidešimt penkias karves rankomis man būdavo juokai. Už tai jos man atsilygindavo rubliais ar šiaip kokį daiktą duodavo. Vieną kartą gavau radijo aparatą „Rodina“, klausėmės visa šeima ausis sukišę. Vėliau už tą pačią paslaugą gavau patefoną. Taigi, mokėjau užsidirbti ir vaikystėje, o neprašyti tėvų, kaip dabar vaikai daro.

Turėjau ir savo ožką, kuri atvedė du ožiukus. Turėjau ir kitų rūpesčių: atėjus šienapjūtei – šienauti, ožkai ir ožiukams priskabyti karklų, beržų šakų, kad būtų kuo žiemą išmaitinti ožką, kuri nemažai duodavo pieno, kurį mes, vaikai, gerdavome, anot Mamos, pieną, sveikesnį už karvės. Buvau įsigijęs baltų kaip sniegas povinių balandžių. Iš pat mažų dienų kažką norėjau turėti – man tai buvo smagu. Nežinojau, gal kai kam mano vaikystės rūpesčiai pasirodys juokingi, bet aš niekada neturėjau laiko sėdėti be jokio darbo. Daugelis kaimo ir mažų miestelių vaikų padėdavo tėvams auginti gyvulius ir kitus darbus dirbti. Matyt ir aš, ir nevienas mano bendraamžis, buvome kitaip išauklėti. Mama man sakydavo, visa, ką matai ant Žemės ir po Žeme yra Dievo dovana. Jo ir mūsų protėvių ir Tėvų rankomis sukurta ir Dievo palaiminta, privalai gerbti ir mylėti.

Kai atvykstu į Tėviškę, aplankau savo buvusią mokyklą, atsisėdu ant išlikusio suolo su storuliu beržu. Kur jūs, mano klasės draugai? Kur jūs, gerieji mano Mokytojai? Noriu visus apkabinti ir džiaugsmo ašarą nubraukti. Laikas daro savo... O kai ateina Rugsėjo 1-oji – klasėje tylu. Durys atviros. Mes, mokiniai girdime ateinančios Mokytojos žingsnius. Įėjus Mokytojai, atsistojame tarsi žydintis sodas. Mokytoja vis tokia pat su šypsena, graži. Visi nešame gėles iš rankų į rankas. Tokia, Mokytoja, išlikote mūsų, buvusių Jūsų mokinių, atmintyje – tarsi siūlas, įaustas į gyvybės medį. Jeigu kas nors, Mokytoja, Jūsų nebeprisimena – tiek to. Yra ir kitų pagarbos ženklų... Tokia likote ir liksite mano ir buvusių klasiokų atmintyje: paprasta, nuoširdi, mylinti profesiją ir vaikus – Skuodo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Ačiū Jums už tai. Buvęs 6e ir 7e klasių mokinys – (didysis Vytautas – taip mane vadino klasėje).

Jei dar tave kur sutikčiau, MOKYTOJAU...

Patarimo Tavęs pirmiausia paklausčiau

Apie gyvenimą, darbą, pasaulį, svajonę...

Kaip priesaiką. Lig šiolei žodžius jo saugau.

Jei Tave sutikčiau, MOKYTOJAU, dar...

Apkabinčiau kaip Motiną, kaip Tėvą.

Nupieščiau kelią ant didelio lapo,

Kad lengva būtų eit per žemę tiesiai.

Ir jei esi ir likai Amžinam kely,

Tad lik Mėlynąja paukšte padangių šaly...

Šis laiškas Tau dar mokinio ranka rašytas.

Atminimui – ir žodžiai, ir mintys mažytės...

(Iš Rasos Norkutės ir Vytauto Lukšo knygos „Tadas į mokyklą negrįžo“)