Kada Palanga nustebins bent Europą?
Sulaukėme išskirtinės vasaros pradžios: saulėta, jau kelintą savaitę – beveik nė lašo lietaus, oro temperatūra – virš 20 laipsnių, o neretai perkopia ir 25 laipsnių padalą. Žmonės į Palangą plūsta nuo gegužės vidurio. Savaitgaliais jau darosi sausakimša – užpildyti viešbučiai, klientų nestokoja kavinės.
Žodžiu, pasaka, o ne vasara. Tačiau tokie kurortui tinkami orai greičiau išimtis, o ne taisyklė. Labiau tikėtina, kad bent jau tokios vasaros pradžios vėl sulauksime nebent po kelerių metų.
Todėl, net ir nepaisant idealiai prasidėjusios vasaros ir poilsiaujančiųjų gausos, interneto naujienų portaluose Palangos ateities vizijos tema vėl keliama ne atsitiktinai. Tai, kad didžiausio Lietuvos kurorto sėkmė didžiąja dalimi priklauso vien tik nuo oro sąlygų – iš esmės yra labiau neišrankaus poilsio ir primityvoko kurorto požymiai. Šio fakto nepaneigsi ir su tuo reikia sutikti.
Poilsiautojams nieko išskirtinio neturintis ką pasiūlyti mūsų kurortas yra brangus, savo paslaugų kainomis nenusileidžiantis, o vietomis net ir lenkiantis Viduržemio ar Juodosios jūros kurortus.
Tiesa, Palangoje – šiuolaikiškos ir civilizuotos apgyvendinimo sąlygos, kokybiškas ir įvairus maistas, puikūs paplūdimiai, daug neurbanizuotos žalumos.
Tačiau didžiąją dalį vasaros – pernelyg vėsi jūra (čia jau nieko nepadarysi) ir pramogų stygius. Negalima sakyti, kad vasarą pramogų nėra, tačiau jos visiškai priklausomos nuo oro sąlygų. Teigiamas pokytis nebent kultūros sferoje – naujos Koncertų salės ir kurhauzo siūlomų renginių repertuaro gausa ir įvairovė jau yra pakankama.
Kaip ten bebūtų, klausimas, kuo Palangoje užsiimti blogu oru, kai dingsta vos ne vienintelė kurorto pramoga – poilsis prie jūros paplūdimyje, arba ką čia veikti pasibaigus vasaros sezonui – vis dar aktualus.
Sunku paprieštarauti šią savaitę „Delfi“ publikuotai Arūno Milašiaus nuomonei, kad neturint pasiūlyti ką nors originalaus, Palangoje realus vasaros sezonas susitraukia iki mokinių vasaros atostogų laikotarpio. Todėl turint tik du mėnesius intensyvios veiklos, verslas ir toliau tik didins savo paslaugų kainas, aptarnaujančiam personalui negalės mokėti pakankamų algų, o trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, aptarnavimo kokybė ateityje tik kris.
Palangai pranašaudamas poilsiautojų srautų mažėjimą A. Milašius vaizdžiai siūlo per dabartinį primityvų maitinimo ir apnakvindinimo verslą pervažiuoti buldozeriu, kuris atlaisvintų vietą normaliam poilsiniam verslui. Tiesa, čia pat autorius pats sau prieštarauja, teigdamas, kad pats kurortinis verslas turistinių srautų nesuformuos. Anot A. Milašiaus, jis srautus tik aptarnauja ir juos padeda išlaikyti. O žmones į kurortą gali pritraukti tik jo išskirtinumas, unikalūs objektai, kurie ir suformuoja pagrindinius srautus.
Ragindamas radikaliai ir sąmoningai pakeisti Palangos veidą ir surasti miesto unikalumą, autorius siūlo ieškoti galinčių nustebinti originalių idėjų, kurios garsintų Palangą ir pritrauktų žmones iš viso pasaulio.
Iš tiesų, mūsų kurorte pastatyta padori sporto salė, šiuolaikiška koncertinių renginių salė, baigiamas statyti baseinas, naujam gyvenimui prikelti rekonstruoti kultūros paveldo objektai, tvarkomos viešosios erdvės yra savaime suprantami ir bet kokiam kurortui savaime suprantami ir privalomi dalykai. Priekaištaujant buvusioms miesto valdžioms ir pagiriant dabartinius Palangos vadovus būtina pastebėti, kad šie objektai save nors kiek gerbiančiame kurorte privalėjo atsirasti jau prieš 10 metų.
Tačiau baseinas, Koncertų salė, atrestauruota istorinė vila, naujas SPA kompleksas didesnius poilsiautojų srautus siekiančiam privilioti ar bent iki pusmečio turistinį sezoną norinčiam prailginti kurortui nėra tie išskirtiniai ir unikalūs masinės traukos objektai. Šiandien Palangai ne itin pagelbėtų ir čia atsiradęs vandens pramogų parkas, kokie jau veikia Jūrmaloje, Druskininkuose, Vilniuje, ar čiuožykla – tai jau seniai nebėra didelė naujiena.
Palangai platesnio žinomumo suteiks į mūsų pajūrį ateinantis pasaulinio viešbučio tinklo „Marriott“ vardas, tačiau sėkmingai valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšas išnaudojantis kurortas vis dar niekuo negali pasigirti į pramogų objektus norinčio investuoti privataus verslo fronte.
Palangai jau pribrendo laikas imtis ambicingų projektų, kurie būtų nauji ir unikalūs bent jau Rytų Europos regione. Tokie naujovių daigeliai buvo prasikalę šios miesto tarybos kadencijos pradžioje, kai buvo numatyta prie jūros statyti apžvalgos bokštą. Buvo atsiradę ir norinčių investuoti į tokį projektą. Tačiau planams tokį objektą statyti numatytoje vietoje šalia Rąžės upelio nepritarė būsimojo „Marriott“ viešbučio valdytojai. Kodėl tuomet investuotojams nebuvo siūlomos naujos vietos? Kad ir J. Basanavičiaus gatvėje mažojo golfo aikštyno vietoje.
Ar buvusios sovietų karinės bazės teritorija priešais tarptautinį oro uostą nebūtų patraukli vakarietiškam modernių atrakcionų pramogų parkui, tokiam kaip „Disneilendo“ parkas Prancūzijoje, „Heide“ parkas Vokietijoje, „Port Aventuros“ Ispanijoje, „Tivoli“ Danijoje? Palangoje išnaudojęs ir karjerų plotą toks parkas galėtų įtraukti ir su vandeniu susijusius atrakcionus. Uždarose patalpose įrengtų atrakcionų dalis galėtų veikti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Arba, pušynais apsuptas dabartinis žiemos stadionas Vytauto gatvės pradžioje ar nebūtų ideali vieta miniatiūrų parkui, kokio nėra nė vienoje Baltijos šalyje, o arčiausiai mūsų prieš keletą metų įrengtas Lenkijoje. Požeminę aikštelę turintis ir vasarą prasiveriančiu stikliniu gaubtu uždengiamas toks parkas galėtų veikti ištisus metus.
Kažkam gali pasirodyti, kad tai – nerealūs svaičiojimai, utopija. Bet visi dabar milijonus žmonių sutraukiantys pasauliniai projektai kažkada prasidėjo nuo paprasčiausios svajonės ir užsispyrimo bandant ją realizuoti.
Tam Palangos valdžiai pradžioje reiktų paruošti aiškų ir patrauklų pasiūlymų pristatymą, o miesto vadovams vietoj išminto takelio į Vilnių pasukti priešinga kryptimi į Vakarus. Užuot ir toliau varsčius šalies ministrų kabinetų duris, pasinaudoti užmegztais ryšiais Europos šalyse ir Palangos kurortu bent pamėginti sudominti didžiausių pasaulio kompanijų vadovus.
Tuomet Palangos suklestėjimui nereiktų nei „Delfi“ siūlomų buldozerių, nei peršamos šventės, kai gatvėmis bėgama nuo besivejančių piktų kiaulių.
„Palangos tilto“ redakcija