Rašytoja Stasė Vaineikienė į skaitytojus prabilo ir uzbekiškai

Santykius tarp tautų, nepriklausomai nuo jas skiriančių atstumų, kultūrinių ir religinių skirtumų, kuria ne tik šalių diplomatai, bet ir seniau gyvenusių žmonių knygos, laiškai ir atsiminimai.

2016 m. Taškento sendaikčių turguje nusipelniusio Uzbekistano kultūros veikėjo Tursunali Kuzijevo įsigytame 1892 m. vokiečių kalba išleistame Martyno Liuterio „Senojo ir Naujojo Testamento“ leidinyje, tarp knygos puslapių, rastas atvirlaiškis užminė mįslę, kurios įminimas sugrąžino mus į prieš 100 metų Vidurinėje Azijoje vykusius dramatiškus įvykius, kurių dalyviai ir liudininkai buvo palangiškių Stasės ir Liudo Vaineikių šeima.

T. Kuzijevas šioje knygoje rastą daktaro L. Vaineikio apie 1921–1922 m. rusų kalba rašyto ir iš Palangos išsiųsto atviruko, kuriame buvo pavaizduotas dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas „Regėjimas“, kopiją nusiuntė dar nuo 1988 m. Lietuvos kultūros fondo suvažiavimo laikų pažįstamam vilniečiui visuomenininkui Ričardui Garuoliui, su kuriuo jis ilgą laiką palaikė gerus tarpusavio santykius, susirašinėjo. Atvirlaiškyje matoma tik laiško, rašyto vienam Vidurinėje Azijoje pasilikusių ten sutiktų daktaro bičiulių, gal ir lietuvio, pabaiga, kurioje jis kviečiamas atvykti į Lietuvą ir jam paaiškinama paveikslo „Regėjimas“ vizija – valstybės herbas, vaizduojantis iš gilaus miego pabudusią Lietuvą. T. Kuzijevą sužavėjo daktaro L. Vaineikio (1869–1938) asmenybė, jo profesinė, kultūrinė ir tautinė veikla, o sužinojęs, kad jo žmonos S. Vaineikienės knygoje „Pabėgėlės užrašai“ aprašyti 1914–1921 m. įvykiai Vidurinėje Azijoje, jis užsidegė idėja šią knygą uzbekų ir rusų kalbomis išleisti Uzbekijoje.

Šlaveitų kaime netoli Darbėnų gimusi Stasė Paulauskaitė Vaineikienė (1884–1946) buvo unikali asmenybė, gyvenusi turiningą, kupiną įvairios veiklos ir nuotykių gyvenimą. Gimusi lenkiškai kalbėjusioje šeimoje, ji nuo pat mažens buvo išsiųsta mokytis į Lomžos mergaičių pensionatą, kur buvo mokoma ne tik bendrųjų dalykų, bet ir užsienio kalbų, namų ruošos darbų, rankdarbių. Ji gavo ne tik gerą išsilavinimą, bet ir mokėjo gaminti įvairiausius valgius, jai sekėsi rankdarbiai, ji mokėjo austi, laisvai kalbėjo vokiškai, mokėjo prancūzų kalbą, grojo fortepijonu. Būdama vos 15-os metų susipažino su L. Vaineikiu, kurį jos tėvas Jonas Paulauskas iš Palangos atvežė savo pasiligojusiai žmonai Elenai, netrukus už jo ištekėjo ir tapo ištikima savo vyro nelengvo, kupino išbandymų ir pavojų gyvenimo palydove ir ramsčiu. Nors jos iš bajorų giminės kilusi motina Elena Moncevičiūtė Šlaveitų apylinkėse valdė apie 200 ha ūkį, bet jos duktė nuo pat mažens bendravo ir žaidė su vietinių valstiečių vaikais, iš jų išmoko kalbėti žemaitiškai. Kadangi ir jai, ir L. Vaineikiui buvo artimos socialdemokratinės pažiūros, visų žmonių lygybės supratimas, jų abiejų mintys, gyvenimo tikslas ir siekiai sutapo. 1896 m. Kazanės universitete baigęs medicinos mokslus, netrukus jis grįžo į Lietuvą ir 1897 m. įsikūrė Palangoje prie pat Prūsijos sienos, nes jam rūpėjo ne tik gydyti savo tautiečius, bet ir rūpintis, kad ten leidžiama draudžiama lietuviška spauda ir knygos pasiektų Lietuvą. 1899 m. rugpjūčio mėn. L. Vaineikio iniciatyva Palangoje buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Antano ir Juozo Vilkutaičių pjesė „Amerika pirtyje“, o netrukus S. Paulauskaitė tapo jo žmona.

1902 m. už lietuvišką leidinių gabenimą iš Prūsijos ir jų platinimą L. Vaineikis buvo nuteistas 5 metams katorgos ir ištremtas į Rytų Sibirą, kur kartu su juo iškeliavo ir ką tik pilnametystės sulaukusi jo žmona. 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą ir amnestavus jos platintojus, Vaineikių šeima grįžo į Palangą, kur netrukus jie susilaukė dukters Elenos, o 1908 m. pasaulį išvydo ir antroji duktė Liuda.

Prasidėjus I pasauliniam karui, S. Vaineikienė su dukterimis ir kitais karo pabėgėliais iš Lietuvos traukiniais nuo karo baisumų traukėsi į Rusijos gilumą, vėliau atsidūrė už Uralo, Vidurinėje Azijoje, kur tuo metu čia gydytoju dirbo L. Vaineikis. Netrukus jis buvo paskirtas tiesiamos geležinkelio magistralės gydytoju. Vaineikių šeima kurį laiką gyveno tarp kirgizų, kur siautė maro epidemija, vėliau persikėlė į Bucharos emiratą. Čia ji sutiko carinėje Rusijoje įvykusią Vasario revoliuciją ir Spalio perversmą. Keliaudama po didžiulę Turkestano autonominės respublikos teritoriją, matė įvairių ginkluotų grupuočių kovas dėl valdžios, žiaurias religiniu ir tautiniu pagrindu vykdomas žudynes, kovas su bolševikais. Šiose kelionėse po Vidurinę Aziją Vaineikių šeimą, 1919 m. Aulije Atos (Džambulo) mieste sulaukusią jos pagausėjimo, gimus sūnui Jurgiui, lydėjo kasdienis skurdas, ligos, badas. Tik 1921 m. atvykus į Taškentą, jie sužinojo, kad Lietuva jau nebepriklauso Rusijai, tad siekis sugrįžti į savo kraštą tapo jų svarbiausiu tikslu. Nugalėjusi daugybę kliūčių pilietinio karo ir bolševikų valdymo nualintoje Rusijoje, kentėjusi nuolatinį alkį ir kitus nepriteklius, 1921 m. rudenį Vaineikių šeima sugrįžo į gimtąją Žemaitiją. S. Vaineikienė rašė: „Traukinys slinko pro nykią Skuodo apylinkę..., senutės Darbėnų bažnyčios bokštas šmėkštelėjo pro tamsaus miško tarpą... Skurdžiai atrodė mylimoji šalis, pergyvenusi pasaulinio karo audrą.“ Vėl įsikūrus Palangoje, S. Vaineikienė įsitraukė į jos kultūrinį-visuomeninį gyvenimą, aktyviai dalyvavo atkuriant Palangos gimnaziją, siekė, kad mieste būtų įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyta pirtis. Nebodama sunkumų, ji dirbo dėl tėvynės ir kraštiečių gerovės. Vaineikių pensione Palangoje poilsiaudavo ir lankydavosi daugybė to meto žinomų šalies kultūros, meno ir politikos asmenybių: Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Vydūnas, Liudas Gira, kretingiškis generolas Vladas Nagevičius, Matas Untulis ir kiti, o žinomas palangiškis pirmasis miesto burmistras daktaras Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo tapęs šeimos bičiuliu.

Skatinama jų namuose dažnai apsistodavusio pedagogo, rašytojo, visuomenės veikėjo Mato Untulio S. Vaineikienė už šeimos lėšas 1931 m. išleido savo pirmąją knygelę „Palangos atsiminimai“, vėliau sekė kitų jos atsiminimų apie uždraustos lietuviškos spaudos platinimą, tremtį Sibire. Jos išleistos knygos – tai „Iš praeities kovų“: I dalis – „Lietuviškos knygos kryžiaus keliai“, 1935 m.; II dalis – „Etapu į Sibirą“; III dalis – „Sibire“, 1936 m. Susižavėjusi rašymu, ji parašė ir išleido istorinius romanus „Grafas ir žmonės (1937), „Vaišvila“ – 1938 m. Vaineikių šeima Palangoje buvo žinoma ne tik savo socialdemokratinėmis pažiūromis, bet ir pagalba skurdžiau gyvenantiems, o L. Vaineikis, nemokamai gydęs neturtinguosius, pasiturinčiųjų buvo pravardžiuojamas „ubagų daktaru“. Už savo tvirtą nuomonę ne visų politikų jis buvo mėgstamas, bet šalies šviesuomenė už jo nuopelnus šaliai jį gerbė, jam buvo paskirta visuomenės veikėjo pensija, jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. L. Vaineikis mirė 1938 m., urna su pelenais jo valia saugoma Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Anatomijos muziejuje Kaune. Sovietinei armijai 1940 m. vasarą okupavus Lietuvą, S. Vaineikienė, kaip socialdemokratinių pažiūrų rašytoja ir visuomenės veikėja buvo išrinkta į Liaudies Seimą, puoselėdama iliuzijas, kad Lietuva gali išsaugoti savo nepriklausomybę. Deja, ji ir kiti vadinamojo Liaudies Seimo nariai buvo tik sraigteliai Lietuvą okupavusio stalininio režimo rankose, įjungiant Lietuvą į SSSR sudėtį, ką buvę šio Seimo nariai, tarp jų ir S. Vaineikienė, išreiškė 1942 m. rugpjūčio 30 d, Kaune surengto susirinkimo rezoliucijoje. Ji rašė: „Vertindama Liaudies Seimą, turiu pasakyti, kad jis buvo ne kas kita, kaip lietuvių tautos valios uzurpatorius.“ 1944 m., sugrįžus sovietinei valdžiai, ji stengėsi nepakliūti į jos akiratį, kelis kartus keitė savo gyvenamąją vietą. Mirė S. Vaineikienė Vilniuje, 1946 m. sausio mėnesį, palaidota Rasų kapinėse.

Simboliška, kad L. Vaineikio laiško pabaiga buvo rašyta ant iš Darbėnų kilusios ir Kaune savo knygyną turėjusios Onos Vitkauskytės (1865–1928) išleisto atviruko, nes jie vienas kitą galėjo ir pažinoti. 1938–1939 m. S. Vaineikienės rašomąja mašinėle perrašytas „Pabėgėlės užrašų“ rankraštis iki karo nebuvo išleistas, nors 1940 m. gruodžio mėnesį jau buvo patvirtintas šios knygos spausdinimas 3 tūkst. egzempliorių tiražu, nustatyta 4 rublių kaina ir išleistas kontrolinis egzempliorius. Apie bandymus išleisti šią knygą S. Vaineikienė 1942 m. rašė: „Ta knyga jau Lietuvos laikais buvo atiduota išleisti, bet tada rado ją bolševikišką, kai 1940 m. jau buvo priešingai.“ Nepavyko jos išleisti ir sovietmečiu, kuo rūpinosi literatūrologas Leonas Gudaitis – dėl joje aprašomų įvykių neatitikimo oficialiajai ideologijai ši knyga buvo išleista tik 2014 m. Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva, minint šios rašytojos, knygnešės, visuomenės veikėjos 130 metų gimimo jubiliejų, į rinkinį įtraukiant ir 1931 m. išleistus „Palangos atsiminimus“.

Rašytojos sūnaus Jurgio Vaineikio (1919–1985) dukters Liudvikos Rūsnos Vaineikytės, gim. 1943 m., išsaugoto 1940 m. kontrolinio egzemplioriaus pagrindu ši knyga ir buvo išleista 500 egz. tiražu, nes jos rankraščio nepavyko rasti. Jos rūpesčiu šios knygos dalis „Pabėgėlės užrašai“ buvo išversta į rusų kalbą, ką atliko Klaipėdoje gyvenanti „Klaipėdos“ dienraštyje rusų kalbos vertėja dirbanti Inga Pavlova, kuri papasakojo, kad šis darbas jai buvo ne tik neįprastas ir nelengvas, bet ir labai įdomus, turintis išliekamąją vertę. Prieš šimtmetį vykę istoriniai įvykiai, žmonių likimai ją įtraukė priversdami pasijausti jų dalimi, ir ji ateityje norėtų panašų vertimą pakartoti. Šį vertimą nusiuntus į Uzbekiją, 2022 m. rugsėjo mėnesį jis buvo išleistas 1 tūkst. egzempliorių tiražu rusų ir uzbekų kalbomis. Ta proga jos leidėjas T. Kuzijevas vietos žiniasklaidoje būsimiesiems jos skaitytojams rašė: „Ši knyga – tai neįkainojama įvykių Turkestane kronika, kuri mus pasiekė po 100 metų. Kiekvienas joje išspausdintas žodis – autorės S. Vaineikienės širdies ir proto kūrybos vaisius. Trapi, bet dvasiškai stipri moteris buvo ypatingai sąžininga ir atvira. Ji negailestingai atvira ne tik ją supančiam siaubui, bet ir sau. Nesavanaudiška išdidžios Lietuvos dukra įteikė prabangią dovaną, kuria dalinuosi su jumis.“

S. Vaineikienės knygos „Pabėgėlės užrašai“ išleidimo Uzbekijoje istorija – tai ne tik netikėta dovana 2024 m. artėjančiam rašytojos 140 metų gimtadieniui, bet ir mūsų šalies literatūros ir kultūros sklaidai. Tai ir patvirtinimas, kad santykius net ir tarp tolimų šalių bei skirtingų kultūrų gali kurti ne tik tų šalių diplomatai, bet ir paprasti savo šalies istorijai ir kultūrai neabejingi žmonės.

Romualdas BENIUŠIS