„Visada norėjau būti mero sekretore!”

Nėra Palangos miesto savivaldybėje nesvarbių pareigų, bet mero Šarūno Vaitkaus sekretorės Živilės Mačenskienės darbas, ko gero, vienas labiausiai stebimų. Ne juokas būti didžiausio šalies kurorto mero sekretore. Tenka ne tik arbatą ar kavą papilstyti, merui ryte pranešti, kokia krūva „popierių“ jo tądien laukia, bet net ir pūkelį nuo mero švarko atlapo prieš svarbų susitikimą nuimti.
– Živile, tu Palangos miesto savivaldybėje ir visame kurorte – svarbus žmogus, nes tu – mero sekretorė!
– (Juokiasi). Aš taip nesijaučiu. Aš viso labo – mažas sraigtelis, kuris jungia žmones, padeda spręsti ir, tikiu, išspręsti kai kurias problemas.
– Visi skambučiai merui pasiekia tave, tiesa?
– (Šypsosi). Tiesa. Jeigu klausiate, ar būna keistų skambučių, atsakysiu – visokių būna. Daug skambinančiųjų nori tiesiog išsikalbėti, pasiguosti, ypač senesnius žmones neramina socialiniai klausimai. Labai retai skambina dėl gerų dalykų ar norėdami padėkoti. Apie 70 procentų visų skambinančiųjų nori informacijos vienu ar kitu klausimu. Apie 20 procentų – pabendrauti akis į akį su meru. Likę 10 procentų išlieja savo nuoskaudas, kartais ir ne itin dėl svarbių dalykų. Patikėkite: bendrauju su visais tol, kol matau, kad žmogus gavo tinkamą atsakymą, nusiramino.
– Ar skambučiai merui – įrašinėjami?
– Taip, visi. Vienam tokiam palangiškiui, kuris man paskambinęs pareiškė, kad meras – melagis, taip ir pasakiau: „O ką jis jums gi sumelavo? Skambutis yra įrašinėjamas. Gali tekti atsakyti už savo žodžius“. Garbaus amžiaus palangiškis jau kurį laiką dingęs – nei užeina, nei skambina po to (juokiasi)...
– Ar daug skambučių kasdien sulauki?
– (Mąsto) Daug, tikrai daug. Kai dirbau mero sekretore senajame savivaldybės pastate, per dieną šimtą ir daugiau skambučių sulaukdavau. Bet man atsakinėti į skambučius ir stengtis padėti – mano gyvenimo būdas. Tiesiog gyvenu tuo.
– Kodėl sutikai dirbti mero sekretore? Juk ir Palangoje ne vienas už tavo nugaros pasišnabžda: „Gi mero sekretorė Živilė eina...“
– Nepatikėsi gal – visada norėjau būti mero sekretore. Tiesiog esu smalsi – man įdomu viskas, kas vyksta, kaip viskas atsinaujina, ir, taip, aš labai ir nuoširdžiai myliu Palangą! Žinoma, sprendimų priėmimuose nedalyvauju, bet, kaip sakau, visas jų „popierizmas“ praeina pro mane. Apie klausimo svarbą galiu spręsti pagal dokumentų krūvelės ant mano stalo storį (juokiasi).
– Naujajame savivaldybės pastate tau turėtų būti lengviau dirbti – gi norinčius pakliūti pas merą pirmiausia prasijoja Irena „viename langelyje“ pirmajame aukšte, o užlipus iki trečio aukšto, pas merą pakliūti trukdo rakinamos durys...
– (Šypsosi) Pakliūna visi. Visi, visi, patikėk. Durys – rakinamos, bet gi žinai – pasibelsi, ir aš atidarysiu jas.
– Kaip nusprendi, kam leisti susitikti su meru, o kam – ne?..
– Priklauso nuo trumpučio pokalbio su lankytoju. Didžiajai daugumai net nereikia kalbėtis su meru – problemas išsprendžia pas savivaldybės specialistus. Kiekvieno žmogaus klausimą stengiuosi „perleisti“ per save, atsakyti pati sau: „O kas gi jam galėtų tokiu atveju geriausiai padėti?“
– Spėju, kad teko susidurti su lankytojais, kurie išgirdę iš tavo lūpų „ne“, vis tiek„per jėgą“ veržiasi pas merą...
– Visko būna. Darau viską, kad taip, kaip sakote, neatsitiktų. Bet, tiesa, yra buvę, kad pačiam merui teko išeiti ir raminti, kalbėtis su įsikarščiavusiu lankytoju. Meras – labai geranoriškas, tik gaila, kad tokiais, kad ir itin retais atvejais, nukenčia mero įtempta darbotvarkė. Ne paslaptis, kad kai kurie tiesiog nori pas merą „šiaip sau“ užeiti, tiesiog šnektelėti ir ranką paspausti.
– Keistų lankytojų sulauki daugiausiai per Mėnulio pilnatį?
– (Mąsto) Aš taip žmonių nevadinu...Tokio dėsningumo nesu pastebėjusi... Prisimenu, kartą man teko lipti iš trečio aukšto į pirmą padėti ten dirbančioms moterims „susitvarkyti“ su vienu savivaldybės lankytoju, kuris beveik dvi valandas klausinėjo jų, kodėl sovietiniai pasai buvo pakeisti į lietuviškus, o gimimo liudijimai – ne. Jo manymu, tai yra teisinė spraga. Buvo įdomus atvejis (šypsosi)...Naujajame savivaldybės pastate su itin piktais lankytojais, ko gero, ir neteko susidurti. O štai senajame jų buvo...
– Dėl savo pareigybių tu apie merą žinai gerokai daugiau negu bet kuris kitas žmogus Palangoje.
– (Šypsosi, mąsto). Žinau daugiau, kas dedasi savivaldybėje, bet ne apie merą...
– Ar lengva su meru dirbti?
– Tikrai nėra sunku. Ten mūsų horoskopai gerai sutinka: meras yra Skorpionas, aš – Šaulys. Darbo santykiams abu ženklai – patys idealiausi. Jis, kaip darbdavys, ir aš, kaip jo pavaldinė, sutariame puikiai.
– Ar žinai visus jo pageidavimus?
– Ta prasme?
– Šarūnas Vaitkus mieliau geria arbatą ar kavą?
– (Šypsosi). Kaip kada, nėra vienos bendros taisyklės. Vicemeras (Rimantas Antanas Mikalkėnas) visada geria arbatą.
– Ar esi savo bosą mačiusi blogos nuotaikos?
– Mes visi – ir merai taip pat – esame žmonės, su savo emocijomis ir nuotaikomis. Visko būna (juokiasi). Meras labai labai retai būna blogos nuotaikos. Paprasčiausiai jis jos kitiems neparodo. Kadangi daug metų dirbu su meru, kartais tiesiog galiu nujausti, kad žmogui diena yra nelengva.
– Ar meras – griežtas darbdavys?
– Jis pasako taip, kad jam kartoti visko iš naujo nereikia.
– Ar meras Šarūnas Vaitkus turi humoro jausmą?
– Turi, ir didelį (juokiasi). Mes kiekvieną dieną pajuokaujame, žinoma, dalykiškų santykių ribose.
– Ar dažnai iš mero sulauki komplimentų?
– (Mąsto) Mūsų santykiai – darbiniai, tad komplimentams juose nėra vietos.
– Vadinasi, jeigu ateisi su nauja suknele, meras jos nė nepastebės?
– Neklausiu, ar pastebi, bet jis visada – santūrus, dalykiškas (juokiasi).
– Ar leidi sau ateiti į darbą su ryškesne suknele?
– Visada stengiuosi rengtis santūriai, vengti itin ryškių spalvų, nors vidinių taisyklių tam nėra nustatyta.
– Jeigu prieš svarbų mero susitikimą ant jo švarko atlapo pastebėsi pūkelį, ką darysi?..
– (Juokiasi) Prieisiu ir nuimsiu. Jeigu reikės, ir „kalnierių“ atlenksiu. Vėl gi – kaip mero sekretorė.
– Ar esi merą savo kabinete mačiusi su sportbačiais?
– Oi, ne. Jis – visada pasitempęs, su kostiumu.
– Ko gero, jau galite pasakyti ir kiek kostiumų porų meras turi.
– (Juokiasi) Patikėkite, negaliu. Tai geriausiai gali pasakyti mero žmona (juokiasi).
– O mero žmoną Vilmą dažnai galima išvysti darbe pas merą?
– Retai. Dažniausiai po mero gimtadienių, kai ji atvyksta jam padėti surinkti visų gėlių. Ji labai myli gėles.
– Vadinasi, tarp jūsų – jokios konkurencijos? Juokauju...
– Žinoma, kad ne. Priešingai, mes puikiai sutariame, ji – puiki moteris. Po mero gimtadienių kartu pasidaliname gėles (juokiasi)...
– Jūs itin uoliai remiate merą socialiniuose tinkluose. Tai darote nuoširdžiai?..
– Tik taip! Labai palaikau merą, nes matau, kaip daug jis dirba, kaip stengiasi ar net kartais aukojasi dėl Palangos ir visų palangiškių. Mane nuoširdžiai ima pyktis, kai matau, kad kai kurie žmonės bando jam specialiai įgelti, apjuodinti, suabejoti jo sprendimais, nors turėtų būti absoliučiai akivaizdu, kad jie – reikalingi ne merui, o kiekvienam palangiškiui ir visai Palangai. Kartais dėl tokių išsišokėlių man būna labai apmaudu. Bet ką darysi – tokia yra politika, yra visokių žmonių joje.
– Tau tenka arbatą ir kavą papilstyti ir didelėms delegacijoms, besilankančioms pas merą. Priedą prie algos už tai gauni?
– Gal juokauji? Žinoma, kad ne. Apie mero sekretorės algą geriau nešnekėkime, sutariame?
– Ar skambučių iš užsienio dažnai sulauki?
– Gan retai.
– Ar esi girdėjusi gandų apie save ir merą?
– Nesiklausau jų. Gerai, kad kas nors juos laido. Vadinasi, pastebi, mato, kad dirbame. Į gandus niekaip nereaguoju.
– Kokiu ritualu meras pradeda kiekvieną savo darbo dieną?
– Rytine išvyka po miestą, savo akimis pasižiūri, kokie darbai vyksta.
– O jo pirmieji žodžiai įėjus į kabinetą?
– (Šypsosi). Pirmiausia sako „labas rytas“. Paklausia, ar daug turiu dokumentų, skirtų jam.
– Ar aukštiems svečiams pasiūlote ir tauraus gėrimo taurelę?
– Ne, alkoholio pas mus nėra.
– Kaip elgiesi, kai kas nors prašo merui ką nors perduoti – kokį nors mažmožį, dovanėlę?
– Meras nepriima jų. Tiesiog yra taisyklė tokia: visus daiktus reikia palikti pas mane, mero priimamajame. Žinoma, tai negalioja naujai išleistai knygai ar paveikslui.
– Ar savivaldybės darbuotojai bijo pas merą užeiti?
– Ne. Bet jiems nėra ir būtinybės pas jį eiti, juk tam yra savivaldybės administracijos vadovai.
– Meras Šarūnas Vaitkus savivaldybei vadovaus, ko gero, dar ne vieną dešimtmetį. Tiek laiko būsi su juo kartu?
– (Juokiasi). Gyvenimas eina savo vaga, darbai – savo. Visaip gali gyvenime atsitikti. Imsiu ir pakelsiu sparnus...Kas žino?
– Meras – kurorto konservatorių vedlys. O darbe jis tik konservatyviai elgiasi?
– Visoks gali būti. Meras – visapusiškas, principingas, bet išklausantis kitų nuomones, kai reikia, ir lankstus. Konkrečių jo liberalumo pavyzdžių neminėsiu – gi rinkimai ateina (juokiasi). Man visi – lygūs, o meras labai nuoširdžiai bendrauja su visais.
– Ką turėtum padaryti, kad sulauktum mero grasinimo atleisti?
– Tikrai nežinau, neįsivaizduoju.
– Ar turi savo gerbėjų?
– Kiekvieną rytą mane prie savivaldybės pasitinka tokia močiutė. Sėdi ant suoliuko prie savivaldybės, šalia dviratis. Ji man kiekvieną rytą nuolat sako tą patį: „Labas rytas, angele! Geros tau dienos“. Miela, ar ne? Taip gera būna.
– Esi „užkietėjusi“ žvejė, tiesa?
– Išties, esu aistringa žvejė, nors mamos ir darbo pareigos neleidžia į žvejybą leistis taip dažnai, kaip norėtųsi. Vasarą nors keturis ar penkis kartus stengiuosi ištrūkti. Žiemą – nors porą kartų. Į žvejybą vykstu tik su žvejėmis draugėmis. Labiausiai mėgstame kartu vėžiauti. Pirmąsyk jų gaudyti abi važiavome po vidurinės mokyklos baigimo. Tada parsivežėme, pamenu, visą bulvinį maišą vėžių, tad skanavome juos ne tik mes, bet ir kaimynai, ir draugai. Kai į žvejybą vyksta du vyrai, niekas nesistebi, o kai į ją išsiruošia dvi moterys, ne vienas aikčioja: „Nesaugu. Neįprasta“. O mums žvejyba – toks išsigelbėjimas nuo rutinos, fantastiškas poilsi