Vaidota Aleksiūnienė: „Žmogui tiek daug visko nereikia!”
„Geografine prasme nesame palangiškiai, labiau esame šio krašto, o ne pačios Palangos gyventojai, nors apsipirkti važiuojame į Palangą, čia naudojamės ir pašto paslaugomis“, – sulaukusi straipsnio autorės skambučio Peskonių kaime, šalia Girkalių, su šeima gyvenanti Vaidota Aleksiūnienė dvejoja, ar „Palangos tilto“ skaitytojams būsianti įdomi pašnekovė.
Pajūris nurungė Vilnių
Vis dėlto su mūsų miestu moterį ir jos šeimą sieja anaiptol ne tik pirkinių krepšeliai. Su vyru Egidijumi iš Vilniaus atsikėlusi į pajūrio kraštą Vaidota kurį laiką netgi koordinavo visuomeninę organizaciją „Palangos balsas“.
Tačiau didžiausias simpatiškos moters darbas – šeima. Mažoji dukrelė netrukus Palangoje pradės lankyti tinklinio treniruotes, o ir tie 12 km, kurie Aleksiūnų namus skiria nuo didžiausio šalies kurorto, argi tai – atstumas? „Mums tai – vienas kraštas“, – prasitaria pašnekovė.
O į pajūrį šeima atsikėlė tada, kai Vaidota laukėsi pirmosios dukrelės Aušrinės, kuriai dabar jau 8-eri. Pora dar augina su sūnus – paauglį Ąžuolą ir septynmetį Gintarą. Tačiau mokyklas vaikai lanko Kretingalėje, nors buvo planuota mokytis mūsų mieste. „Palangoje pradinukų yra labai daug, klasės perpildytos. Norėjosi paprastesnių mokymosi sąlygų, be įtampos, kad mokytoja galėtų koncentruotis į mokymo procesą, o ne klasės suvaldymą, – pasirinkimą aiškina Vaidota. – Kretingalėje antrokų klasėje yra tik 15, todėl ir mokytoja, ir vaikai gali dirbti komfortiškai“.
Sutuoktiniai vaikams sąmoningai rinko grynus lietuviškus vardus: „Turime tiek daug gražių lietuviškų vardų, todėl mane stebina, kad lietuviai pamėgo visokius tarptautinius, svetimus vardus. Kita vertus, suprantu, kad tam įtakos turi ir emigracija, ir globalizacija. Tai – vienas iš būdų sklandžiai integruotis, pritapti ar tiesiog susilieti su tenykšte minia“.
Kodėl sutuoktiniai iš Vilniaus persikėlė į pajūrį? „Visa mano šeima gyvena Klaipėdoje. O Vilnius, palyginti su pajūriu, nusileidžia komfortu, ypač – jaunoms šeimoms. Rinkomės tarp Vilniaus kultūros, renginių, verslo galimybių ir pajūrio švaraus oro, švarios gamtos, pasimėgavimo neskubant nuvykti iš taško A į tašką B. Tada lieka laiko vaikams skaityti pasakas, kas yra būtina! Vilnius duoda savo, bet ir atima”, – aiškina moteris.
Idėjiniai svajotojai
Beje, Vaidota į pajūrį sugrįžo. Moteris yra kilusi iš šio krašto. O vyras, nors tikras vilnietis, pasirodo, jau nuo vaikystės svajojo apie antrąją pusę iš jūros kašto. „Jis merginas iš pajūrio visada mistifikuodavo, jam jos atrodė tarsi undinėlės, – šypsosi pašnekovė. – Gal save gyvenimui su tokia moterimi ir šiame krašte jis iš anksto užprogramavo, todėl jam net nereikia čia prisitaikyti. Apskritai jis yra lankstus ir lengvai prisitaikantis“.
O štai pati Vaidota, nors pagal kilmę – klaipėdietė, svarstė netgi rinktis ne kokį miestą, o kurią šalį. Studijavo tarptautinio verslo administravimą Suomijoje, vėliau – Prancūzijoje. Netgi rimtai galvojusi čia ir pasilikti, jautė, kad ši šalis – jos stichija. Prieš priimdama sprendimą giliai analizavo, kas yra jos gyvenimo pagrindas. „Supratau, kad man tai yra šeima. Tėveliai, močiutė. Suvokiau, kad laikas praeis, kai jų nematysiu. Labai bijojau praleisti kai ką svarbaus ir nedalyvauti jų gyvenime. Žinau, kad visada galėsiu grįžti į Prancūziją. Ir netgi galiu būti savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Prancūzijos, – savo svarstymais dalijasi redakcijos viešnia. – Žmogus gali viską. Viskas yra mūsų rankose, šiuo atveju – mano pačios rankose“.
O pajūris moterį traukė mažiau išvystyta infrastruktūra, kuri leidžia fantazijai piešti neribotus vaizdinius. „Mudu su vyru esame svajotojai. O kodėl nesukurti ko nors gero ir gražaus čia? Mums visas šitas pajūrio kraštas – vienas, nedalomas. Kodėl negalime čia įkurti mažosios Prancūzijos? Kodėl neauginti vynuogių? Juk yra jų įvairiausių rūšių, tinkamų ir mūsų klimato sąlygoms. Ant ąžuoliukų auginome ekologiškus shiitake grybus. Esame idėjiniai žmonės ir tų idėjų prisigalvojame daugybę. Aišku, paskui kažką atmetame. Šiuo metu, kol auginame vaikus, grandiozinių planų neįgyvendiname, bet visi jie kirba mūsų galvose. Mudu su vyru esame idealistai, norime mesti iššūkį populiarioms idėjoms. Iš tiesų žmogui tiek daug visko nereikia! O kas yra iš tiesų svarbu? Kas mus daro laimingus? Kokios vertybės yra pamatinės? Žmogui reikalinga autorefleksija, – mintimis dalijasi moteris. – Labai svarbu yra šeima. Daugelis stengiasi nuo šeimos atsitraukti, vis dažniau girdisi minčių iš moterų: „Man reikia laiko sau, pabūti su draugėmis“. Aš manau, kad tai yra blefas. Tai tėra bandymas pabėgti nuo savęs. Šeima turi būti užuovėja. Taip pat žmogui reikalinga ir bendruomenė – žmonės, tarp kurių mes gyvename, su kuriais susitinkame. Esu labai jautri svetimam skausmui. Pavyzdžiui, pamačiusi, kad kaimynai kankina savo šunį, negaliu nurimti, svarstau, ką galiu padaryti, kaip padėti. Prisimenu, kai būdama vaikas turėjau svajonę – benamiams gyvūnams pastatyti globos namus, savotišką daugiabutį. Taip pat – ir senelių namus. Visada rūpėjo apginti silpnesnį“.
Turistams dovanoja duonos
Moteris moka ne vieną kalbą. Ne visomis kalba laisvai, bet su žodynu skaito lengvai. „Iš prigimties esu humanitarė. Galiu pasiimti ispanų ar italų kalba parašytą knygą ir su žodynu laisvai skaityti. Ir su vaikais, pasiėmę žodynus, skaitome prancūziškas knygeles. Jie jaučia tam potraukį. Turbūt genetika. Kalbų mokėjimas yra labai svarbus. Užsienio kalba padeda ne tik atverti duris į kitą kultūrą, bet ir pristatyti savo šalį“, – sako Vaidota.
Vaidota veda ekskursijas užsienio turistams. „Sutikti svečius iš užsienio ir pristatyti savo šalį – mano emocinis įsipareigojimas. Dažniausiai juos dar pavaišinu savo pačios kepta lietuviška duona , – pasakoja V. Aleksiūnienė. – Iš tiesų labai jaudinuosi, sutikdama naują grupę. Prisimenu, kaip prieš porą metų atvyko autobusas su penkiasdešimčia žmonių iš Prancūzijos. Galvojau, ką jiems galiu padovanoti. Tada man ir dingtelėjo, kad mūsų šalis yra unikali savo juoda duona, kurios niekas kitas neturi. Iškepiau, supjausčiau. Papasakojau pasaką apie Jūratę ir Kastytį prancūzų kalba. Išdalinau visiems po gabalėlį duonos, o jie sėdėjo kaip maži vaikai laimingi“.
Ne vieno palangiškio gomurys buvęs pamalonintas Vaidotos keptos tikros ruginės duonos kąsniu.
Duoną prisijaukino
„Aš daug ką gyvenime mistifikuoju, – atvirauja Vaidota. – Ir močiutė pasakojo, kokį žmonės anksčiau santykį turėjo su duona. Duonos kūnas net mišiose yra aukojamas. Tiesą sakant, net ir nežinau, kodėl išvedamos sakralinės sąsajos su duona. Galbūt todėl, kad duona apskritai reiškia gyvybę? O šiais laikais vartotojų skoniui yra pataikaujama, ne tik duonos skonių įvairove, ir pakuočių! Ir duona tapo vartotojiškos visuomenės dalimi. Gamintojai stengiasi per naujas receptūras pritraukti naujus vartotojus. O man svarbu, kad ne tik kūnas pavalgytų, bet ir „dūšia”. Deja, parduotuvėje tokios tikros duonos sunku rasti”.
Kaip moteris pradėjusi kepti duoną? Pasirodo, pradžią tam davė pakitę skonio jutikliai nėštumo metu. „Laukiausi dukrytės ir labai norėdavau kaimiškos ruginės duonos, – prisimena pašnekovė. – Pirkdavau, bet vis nerasdavau tokios, kuri man patiktų. Ieškojau ir aukštaitiškos, ir žemaitiškos naminės duonos receptų internete ir pati pabandžiau išsikepti be cukraus. Varčiau ir Zavacko „Lietuvos virėją“. Radau beprotišką receptą iš 10-ies kg miltų“.
Ne iš karto moteriai pavyko iškepti tikrą duonelę. Ne sykį teko, kaip pati sako, labai stipriai nusivilti. Tačiau Vaidota buvo atkakli. O kaip tai daro dabar, net negalinti atsakyti. „Ir draugė prašo, kad duočiau jai receptą, bet aš jo nežinau! – stebina Vaidota ir tuoj paaiškina. – Turiu savo raugą, pabandžiau parašyti receptą, bet draugei nepavyko. Per tiek metų supratau, kad šeimininkė turi atrasti savo santykį su pačia duona. Ir tas santykis atsiranda palaipsniui. Kepdama nededu nė gramo cukraus. Todėl ji tinkama net ir tiems, kas turi griežtai riboti cukraus vartojimą. Vienam seneliui diabetikui vežame savo duoną. Pagardinimui įdedame tik druskos ir kmynų. Kmynai – būtinas reikalas, kepant duoną. Suteikia ypatingo aromato, kuris labai dera su rugiais“.
O duonos kepimas – ilgas ir sunkus procesas, reikalaujantis daug fizinių pastangų. Vien tešlos minkymas pareikalauja pusės valandos. „Anksčiau minkydavau pati, bet dabar tai daro vyras, pamatęs, koks tai sunkus darbas. Kiekviena lietuvė moteris turi savo pirmtakę. Kiek mes turėjome tokių moterų! Iš jų mes, Lietuvos moterys, dar šiandien semiamės stiprybės, kuri ateina per mūsų genus. Senovės lietuvės buvo dvasiškai ir fiziškai stiprios, sugebėjo ne tik atlikti sunkius darbus, bet ir pačios išminkyti duoną. O aš pagalvoju – duokime mūsų galiūnui Žydrūnui Savickui suminkyti ąžuolinį kubilą duonos. Manau, kad pavargtų“, – nusijuokė pašnekovė.
„Palangos tilto“ redakcija