Strategas

Naujausias anekdotas Palangoje – toks: „Žvelgdamas, kokie sujaukti reikalai žemėje, Dievas pešioja barzdą ir suka galvą, ką daryti – ką siųsti į žemę reikalų tvarkyti. Vienas iš angelų nedrąsiai kumšteli Aukščiausiąjį: „Siųskite Artūrą Mažrimą iš Palangos“.
Kas pažįsta savivaldybės valdomos įmonės „Palangos šilumos tinklai“ direktorių A. Mažrimą ir nors šiek tiek suvokia, kokią titanišką misiją jam teko atlikti per itin trumpą laiką iš šilumos monopolininko, UAB „Litesko“, perimant į savo rankas jam prieš 16 metų išnuomotą miesto šilumos ūkį, sutiks, kad anekdotas nėra laužtas iš piršto.

Palanga – pirmoji šalyje nusikratanti „Litesko“ derybų keliu
Dar visai neseniai atrodė, kad Palangai, pirmajai šalyje susiruošusiai derybų keliu išsivaduoti iš „Litesko“, kuri yra prancūzų kapitalo įmonės „Dalkia“ dalis, be teismų ir šaltų radiatorių to padaryti nepavyks.
Likus iki sutarties tarp „Litesko“ ir Palangos miesto savivaldybės pabaigos mažiau nei dviem metams, abi pusės dar svaidėsi žaibais. Žibalo į ugnį pilstė ir miesto Tarybos sprendimas nepratęsti sutarties su Vilniaus privatininku po 2016-ųjų birželio 15-osios, kuomet baigėsi dar 2000-ųjų pradžioje pasirašyta sutartis.
Nepavydėtiną padėtį blogino ir tai, kad nė vienas miesto įmonės „Palangos šilumos tinklai“ direktorius įmonėje neužsibūdavo.
„Maža paslaptis: ši savivaldybės įmonė per daugelį metų matė įvairaus plauko direktorių. Kai kuriems jų ši kėdė buvo užuovėja po aktyvios politikos, kiti į ją sėdo ne be politikos“, – šiandien atvirai sako UAB „Palangos šilumos tinklai“ stebėtojų tarybos narys Dainius Želvys.
Bet tuomet 2015-ųjų vasarą prie įmonės vairo stojo klaipėdietis Artūras Mažrimas, baigęs teisės, edukologijos ir magistrantūros studijas, iki tol dirbęs Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento Švėkšnoje vadovu.
Sakote, chm, o kaip su patirtimi tokiai specifinei sričiai?
Ja – darbine ir gyvenimiška – A. Mažrimas gali pasigirti didele.
1986 metais sprogus Černobylio atominei elektrinei, jis jau po kelių valandų vaikštinėjo prie jos.
„Aš, dar nė 21 metų neturintis jaunuolis, klusniai vykdžiau karininkų nurodymus – kito pasirinkimo tuomet nebuvo. Kaip tikintis žmogus galiu pasakyti: ačiū Dievui, šiandien esu sveikas ir gyvas, nors nemaža dalis kitų černobyliečių šiandien jau yra kitur“, – trumpam nuo A. Mažrimo veido dingsta šypsena.
Kaip likviduojant avarijos padarinius Černobylyje, taip ir perimant turtą iš „Litesko“, patirties jis neturėjo...
„Vadovaujantį darbą dirbu jau 25 metus, tad vadyboje ir administravime tikrai nesijaučiau naujokas iki pasiūlymo dirbti Palangoje“, – sako A. Mažrimas.

Charakteris – žemaitiškas
Per mūsų daugiau kaip valandą trukusį pašnekesį – jau Palangai pasirašius sutartį su „Litesko“ dėl miesto šilumos tinklų nuomos nepratęsimo! – mąsčiau, kas be tvirto žemaitiško charakterio, tikėjimo, sugebėjimo strategiškai numatyti kelis ėjimus į priekį ir „juodo“ darbo slypi už A. Mažrimo vadovavimo įvairioms įmonėms sėkmės.
„Man svarbiausia – atsakingumas. Didelius atsakomybės reikalavimus keliu ir sau, ir taip pat kitiems. Visada taip. Net mokykloje mane ne tiek slėgdavo gautas vienas ar kitas dvejetas ar tėvų pabarimas už tai, kiek pati aplinkybė, kad einu į mokyklą neišmokęs pamokos. O į mokyklą teko eiti bet kokiu oru septynis kilometrus. Nebijojau, matyt, dėl to mano mėgstamiausias vaikystės herojus buvo Mauglis“, – šyptelėjo pašnekovas.
A. Mažrimas gimė Telšių rajone, Jaušaičių kaime. Vaikystė prabėgo taip pat Telšių rajone Slėdų kaime gražiame vienkiemyje prie Sruojos upės, kur jo senelis Antanas turėjo vandens malūną. Tad Artūras nesidrovi save vadinti tikru žemaičiu, kaip jis sako, „nuo prigimties“, ir vis prisimena savo amžinatilsio senelio Antano patarimą: „Artūrėli, kai užaugęs rinksiesi darbą, žiūrėk, kad jis nebūtų susijęs su politika“.
Tokiam įspėjimui būta pagrindo. Senelis Antanas su šeima ir Artūro mama Danute, tik ketverių sulaukusia mažyle, šaltą 1949 metų rytą buvo ilgiems metams ištremti į Sibirą...
Išugdytą kaimo vaikino charakterį vėliau grūdino ir karinė patirtis: 1985 metais baigęs mokyklą Klaipėdoje, Artūras įstojo į aukštąją karo mokyklą Ukrainoje, Sumoje, bet karininku netapo.
„Savaeigės artilerijos aukštoji karo vadų mokykla buvo vienintelė tokia visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje, bet po pirmo kurso grįžęs atostogų, nusprendė nebetęsti studijų ir buvo nukreiptas tęsti privalomąją karo tarnybą. Nugalėjo patriotiškumo jausmai, nors karo mokyklos vadovybė manęs labai prašė grįžti tęsti studijų“, – prisiminė pašnekovas.

Kilo karjeros laiptais
Baigus privalomąją karo tarnybą tuometinėje tarybinėje kariuomenėje jaunuolio kelias tuomet pasuko į vidaus reikalų sistemą, kurioje jis praleido 17 metų dirbdamas įvairiose pareigose. A. Mažrimo organizaciniai talentai atsiskleidė ne tik joje, bet ir 2001-ųjų pabaigoje, kai jis pradėjo dirbti Klaipėdos valstybinio jūros uosto direkcijoje juristu.
Jau po pusmečio, t. y. 2002 metų birželio mėnesio pabaigoje, jam, jau Lietuvos saugios laivybos administracijos bendrojo skyriaus vadovui, buvo pavesta iš vienos įstaigos perkelti dirbti į kitą įstaigą 70 darbuotojų. Tam buvo duota vos 2 dienos.
„Buvo didelis iššūkis ir atsakomybė, bet susitvarkiau“, – prisiminė pašnekovas.
Dar vienas išskirtinis A. Mažrimo bruožas – jo retorika. Kai „Palangos šilumos tinklų vadovas“ kalba, jo kiti klauso. Kaip teisininkas, jis itin taupus ir reiklus žodžiui – ir tą pajuto visą šilumos tinklų perėmimo epopėją nušvietę Palangos žurnalistai.
Bet A. Mažrimo gyvenimišką filosofiją, ko gero, geriausiai atskleidžia jo paties sukurptos, išmintimi trykštančios frazės, kuriomis jis ryškiai sužėrėdavo ir per derybas su „Litesko“ atstovais, ir pokalbiuose su „Palangos šilumos tinklų“ kolektyvu ar savivaldybės vadovais.
„Daugelis problemų gyvenime išsispręstų savaime, jeigu šnekėtumėme vieni su kitais, o ne vieni apie kitus... Tikiu, kad gyvename teisinėje, o ne teisminėje valstybėje“, – A. Mažrimas kartojo vos tapęs įmonės direktoriumi.
Kaip ir dar vieną, suraukta kakta, neabejotinai skirtą miesto vadovams, jeigu šie sumanytų naujajam direktoriui nurodinėti kaip tvarkytis: „Mūsų įmonė nėra televizijos laida, kurioje transliuojamas „pageidavimų koncertas“.
Kai jis, žongliruodamas tiksliais teisiniais terminais, į pokalbį staiga švystelėdavo kurią nors tokią ar panašią lakią frazę, sulaikyti šypseną būdavo sunku.
Palangos vadovams A. Mažrimą „Palangos šilumos tinklų“ direktoriaus pareigoms rekomendavo Seimo narys Pranas Žeimys.
„P. Žeimys tada mums pasakė: „A. Mažrimas yra tas žmogus, kuris gali sėkmingai sutvarkyti Palangos šilumos ūkio reikalus“. Mes apie jį nebuvome girdėję, bet Seimo nario žodžiais tikėjome“, – prisiminė D. Želvys.

Nebijo išeiti iš komforto zonos
A. Mažrimas sako, kad palikti Švėkšnos psichiatrijos departamento vadovo pareigas ir bristi į visai naujus vandenis jam nebuvo baugu.
„Kaip sakau, palikti komforto zoną man niekada nebuvo baisu. Galbūt esu vienas iš tų žmonių, kuriems reikia iššūkių ir kuris jų nebijo, – svarstė A. Mažrimas. – Be to, gyvenime mėgstu sveiką riziką. Blogai, kai jos – daug“.
Po pokalbio su Palangos miesto vadovais sutikęs tapti „Palangos šilumos tinklų“ direktoriumi, A. Mažrimas dar kartą išanalizavo jam patikėtas užduotis, dar kartą pasvėrė savo patirtį ir ... pradėjo dėlioti ėjimus.
„Nuo pat pirmų dienų naujose pareigose aš pradėjau kalbėtis su „Litesko“ vadovais“, – prisiminė A. Mažrimas.
Įtarumo ir nepasitikėjimo komunikacijoje buvo, bet A. Mažrimui ledus pralaužti pavyko – vėlgi, išnaudojant savo gyvenimišką patirtį ir nekartojant „Litesko“ vadus erzinusių Palangos miesto politinių lozungų šilumos ūkio tema.
„Siūliau visiems – ir „Litesko“ vadams – neturėti išankstinių nuostatų ir negalvoti, kad būtinai atsiras tarpusavio ginčų ar kad jie persikels į teismus, o priešingai, piršau mintį, kad visas procesas vyks labai sklandžiai. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu kalbėsimės vieni su kitais ir vadovausimės teise, – prisiminė A. Mažrimas. – Gerai, kad ieškodami optimaliausių sprendimų miestiečių labui, neužsiiminėjome „raganų medžiokle“, ieškodami, kas ko ir kada nepadarė, o kalbėjomės – daug kalbėjomės vieni su kitais. Kaltų ieškojimas nesprendžia problemų, o tik jas gilina“.
Nuo naujų kompiuterinių programų įsigijimo ir esančios technikos perdavimo, iki naujų kuro tiekimo sutarčių pasirašymo bei kokius darbinius rūbus vilkės darbuotojai po birželio 1-osios, pasibaigus sutarčiai, ir klausimų apie kolektyvinę sutartį – toks platus klausimų ratas žymėjo A. Mažrimo darbotvarkę iki šilumos ūkio perėmimo į miesto rankas.

Pažvilgčioti nebuvo į ką
Pažvilgčioti į kitus, kokius sprendimus priimti ir kaip rasti išeitį iš keblių padėčių, nebuvo galimybių – Palanga pirmoji šalyje derybų keliu siekė išsilaisvinti nuo šilumos monopolininko „Litesko“.
O šilumos gamybos ir su ja susijusių procesų specifika yra paini: ją sudaro ir planavimas, ir ekonominiai bei techniniai parametrai ir skaičiavimai, viešųjų pirkimų vykdymai, naujos investicijos, inžineriniai dalykai.
Beveik visi šių sričių specialistai dirba didelėse šilumos įmonėse, kaip „Litesko“ Vilniuje.
O kur dar Gordijaus mazgas ilgamečiame Palangos ir „Litesko“ ginče dėl pastarosios investicijų į kurorto šilumos tinklus užskaitymo. Ginčijamą sumą – 3,6 milijono litų – ko gero, žino net Palangos mokyklinukai.
„Mums daug ką teko išanalizuoti labai greitai – mokytis ir pasikliauti savo stipria intuicija ir gyvenimiška patirtimi“, – prisipažino A. Mažrimas.
Jis su savivaldybės vadovais, ypač Palangos miesto vicemeru Rimantu Antanu Mikalkėnu, kuris yra ir UAB „Palangos šilumos tinklai“ stebėtojų tarybos pirmininkas, praleido ne vieną dieną, kartu dėliodami skaičius, kokį biudžetą įmonei teks, pavyzdžiui, numatyti, kad būtų užtikrintas turto perėmimas ir koks bus poreikis papildomų darbuotojų algoms, kokios bus jų darbo sąlygos, analizuodami kuro pirkimo biržose ypatybes ir galiausiai spręsdami opiausią klausimą – kaip viską sustyguoti, kad miesto gyventojai mokėtų kuo mažesnę kainą už šildymą bei vandenį.
„Pridėjęs ranką prie širdies sakau: ačiū Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui ir vicemerui Rimantui Mikalkėnui, kad jie pasitikėjo manimi. Rodė rūpestį iškylančioms problemoms, bet niekada nerodė įkyraus, perdėto dėmesio. Man būtų buvę labai sunku ar galbūt neįmanoma dirbti, jeigu tai būtų atsitikę“, – sako A. Mažrimas.
Nors išugdytas stiprus savireguliacinis mechanizmas jam padėjo įveikti nuolatinį palydovą Palangoje – stresą: „Pasibaigus darbo dienai, užverdamas įmonės duris, stengiuosi visiškai atsiriboti nuo jos reikalų likusiai dienos daliai, ir man tai paprastai pavyksta“. Jis vis tik prisipažįsta, kad būta ir nubudimų dar iki gaidžiui pragystant. „Bet negalima leisti įkyrioms mintimis užvaldyti. Paglostydavau snaudžiančio sūnaus ar dukrytės galvytę, padėkodavau žmonai Gražinai už viską, ką turiu gyvenime, mintimis pasikalbėdavau su Aukščiausiu protu – padėkodavau, kad jis visada buvo šalia iki šiol ir pasidarydavo lengviau“, – šypsojosi A. Mažrimas.
Miesto taryba „Palangos šilumos tinklams“ šiais metais, Tarybos sprendimu, padidino įmonės įstatinį kapitalą, skirdama tam 600 tūkstančių eurų. „Šių finansinių injekcijų į šilumos bendrovę turėtų pakakti, nes labai atidžiai analizuojame kiekvieną poreikį, situaciją. Lėšas naudosime tik būtiniausiems poreikiams tenkinti“, – sako „Palangos šilumos tinklų“ direktorius.

Šilumos kaina Palangoje turi mažėti
Iki šiol šilumos kaina Palangoje buvo viena didžiausių šalyje, bet miestui perėmus šilumos ūkį į savo rankas, tikimasi, kad kaina neišvengiamai mažės.
Įžvalgiam A. Mažrimui pavyko miesto vadovus įtikinti, kad nutraukti sutartį su biokuro katilinės statytoja UAB „Irdaiva“ buvo paskubėta, nors bendrovė ir netesėjo visų savo įsipareigojimų. „Naujojo rangovo paieškos būtų kainavusios daug brangaus laiko, kurio švaistyti buvo tiesiog nevalia“, –įsitikinęs A. Mažrimas.
Naujas Palangos biokuro katilas savo galia yra panašus į senąjį, 6 megavatų katilą, tačiau bus gerokai modernesnis ir efektyvesnis, artimiausiomis savaitėmis bus išbandytas. Prasidėjus naujajam šildymo sezonui, jis miestui tieks „liūto“ dalį šilumos – apie 80 procentų miesto poreikių.
Skaičiuojant sunkvežimiais, žiemą apšildyti Palangą reikia šiek tiek daugiau kaip dviejų sunkvežimių biokuro per parą – tai yra apie 170-180 kubinių metrų, arba 55-60 tonų.
Į „Palangos šilumos tinklus“ perėjo absoliuti dauguma UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ darbuotojų. Tik penketas darbuotojų, tarp jų keletas aukštesniosios grandies vadovų, nusprendė pasukti kitu keliu. Juos pavyko pakeisti kitais aukštos kvalifikacijos specialistais. Nors šilumos tinklų darbuotojams draugystės ranką suskubo ištiesti Lietuvos šilumos ir elektros energetikos darbuotojų profesinė sąjunga, A. Mažrimas ir jos vadovams užbėgo už nosių.
„Jokių profsąjungų nereikia, kai darbuotojus ir jų teises gerbia pats darbdavys. Kaip įmonės vadovas mėgstu sakyti: darbo santykius su kiekvienu darbuotoju reikia nustatyti taip, kad nereikėtų jų vėliau kam nors ginti ar nekiltų teisminių ginčų“, – pokalbyje pabrėžė „Palangos šilumos tinklų“ direktorius.
Priimdama dirbti buvusius „Litesko“ darbuotojus UAB „Palangos šilumos tinklai“ jiems netaikė Darbo kodekse numatyto apribojimo suteikti kasmetines atostogas tik po 6 mėnesių – jiems darbo stažas bus skaičiuojamas kaip nepertraukiamas, o kolektyvinė darbo sutartis galios iki 2020 metų balandžio 17 dienos.

Darbotvarkė liks įtempta
Dar anksčiau A. Mažrimas raktą rado ir į šilumos įmones kontroliuojančių institucijų – Valstybinės energetikos inspekcijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos – vadovų duris.
„Kiek tik nebuvo su jais susirašinėjimo ir pašnekesių telefonu, – prisiminė A. Mažrimas. – Kai visi neretai mėgsta pakeiksnoti ar pasiskųsti dėl kontroliuojančių institucijų, kad nepavyksta su jomis rasti bendros kalbos, tai mes galėjome būti dialogo ir susikalbėjimo pavyzdžiu. Abu šių institucijų vadovai labai nuoširdžiai domėjosi visu procesu, nors neretai prisipažindavo, kad mes, palangiškiai, einame iki šiol visiškai nepramintu keliu ir formuojame kitiems praktiką“.
Svarbiausia, visi oponentų įspėjimai ir bauginimai, kad be „Litesko“ Palanga ir jos gyventojai bus pasmerkti šalčiams žiemą, pasirodė visai nepagrįsti.
„Miesto savivaldybė kryptingai siekė perimti šilumos ūkį į savo rankas. Tam Taryboje buvo priimtas ne vienas sprendimas. A. Mažrimo paskyrimas įmonės direktoriumi neabejotinai buvo teisingas sprendimas. Jis – pavyzdys, ką gali vadovas, net ir labai probleminėje įmonėje“, – sakė meras Š. Vaitkus.
Net ir „Palangos šilumos tinklams“ perėmus miesto šilumos ūkį savo globon, A. Mažrimo darbotvarkė netaps mažiau įtempta. Netrukus teks išbandyti naująją biokuro katilinę, o vasarai ritantis į antrąją pusę, mintys suksis apie naująjį šildymo sezoną. Istorinį Palangai – šilumą ir karštą vandenį tieks sava įmonė, ne privatininkas.
„Sieksime, kad šilumos kaina Palangoje mažėtų. Aš žinau būdų, kaip tai galima pasiekti“, – trumpai kaktą suraukia A. Mažrimas.
Sunku juo netikėti: kurorto šilumos ūkis – patikimose rankose.