Senojoj Palangoj skambėjo jaunatviškas klegesys ir sklandė svajonės…

Šiemet sukanka 130 metų, kai Palangoje 1886 m. buvo įsteigta progimnazija. Ši mokslo įstaiga gyvavo 27 metus, kol 1913 m. buvo reorganizuota į gimnaziją.
Apie mokslą Palangos progimnazijoje, bendraklasius, mokytojus, vyravusią atmosferą yra išlikę buvusių progimnazistų atsiminimų: M. Vaitkaus (Su Minija į Baltiją.London, 1962, d. 1, p. 72–164), S. Kairio (Lietuva budo. New York,1957, p. 50–58), J.Rūgio (Tautos praeitis.Chicago, 1959, t. 1, kn. 1, p. 55–62), I. Končiaus (Mano eitasis kelias. Vilnius, 2001, t. 1, p. 36–43). Apie J. Šaulio mokymąsi Palangos progimnazijoje rašė Vytautas Plečkaitis (Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Vilnius, 2015, p. 17–22), apie Palangos progimnaziją – I. Končius, V. Ruokis (Palangos kraštas. Kaunas, 1925, p. 224–234). Kai kurie faktai, datos atsiminimų tekstuose nesutampa, sunku nustatyti primirštus asmenų vardus ar bent inicialus, bet galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie Palangos progimnazijos veiklą.

Kokia buvo Palanga?
Palanga 1819 m. buvo prijungta prie Kuršo gubernijos, kurioje rusų valdymas buvo kitoks, švelnesnis negu kaimyninėje Kauno gubernijoje. Kurše įtaką išlaikė Pabaltijo baronai, vokiečių kalba turėjo dideles teises. Nuo 1824 m. Palangą valdė Tiškevičių giminė, palikusi ryškius pėdsakus Palangos istorijoje bei kultūroje. Tiškevičiai Palangos dvarą valdė 116 metų. Pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) Palangą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais nusipirko iš Rusijos generolo Ksavero Niesiolovskio. Grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), Kretingos ir Palangos savininkas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, kurorte įrengė plytinę, pastatė tiltą į jūrą ir prieplauką. Jis įsirengė vasaros rezidenciją (dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje), kitoje gatvės pusėje įkūrė senąjį Palangos dvaro parką, pastatė kurhauzą, vilas, maudyklas, plėtojo kurorto verslą. Palanga garsėjo kaip kurortas, į kurį šiltuoju metų laiku atvykdavo gydytis ir ilsėtis turtingieji iš Rusijos, Vakarų Europos, ypač iš Lenkijos. Grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) tęsė tėvo pradėtus darbus, rūpinosi tolesne Palangos kurorto plėtra, pastatė naujus dvaro rūmus, įkūrė naują parką, daug prisidėjo prie mūrinės katalikų bažnyčios statybos, įrengė artezinį šulinį ir kt.
XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia Palangai buvo įtemptas, sunkus laikotarpis. Palanga buvo pasienio miestas, už kelių kilometrų buvo Rusijos imperijos ir Vokietijos Reicho siena. Po 1863 m. carinei Rusijos valdžiai Lietuvoje uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis ir įvedus rusišką raidyną – kirilicą, Palanga tapo knygnešių, kurie gabeno draudžiamą lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos, perėjimo punktu. Spaudos draudimo metais stiprėjo nacionalinis lietuvių pasipriešinimas pavergėjams.
Po sukilimo numalšinimo uždarytas Vilniaus universitetas, mažinamas gimnazijų skaičius, mokslo įstaigose mokoma rusų kalba. Lietuviams inteligentams, išskyrus teisininkus ir kunigus, nebuvo galimybės įsidarbinti Lietuvoje. Sustiprėjusi Rusijos okupacinė priespauda skaudžiai palietė Lietuvos politinį gyvenimą, kultūrą, švietimą. XIX a. pabaigoje Lietuvoje platesni kaimo gyventojų sluoksniai turėjo mažai galimybių siekti net ir vidurinio mokslo. 1893 m. Kauno gubernijoje buvo tik dvi valstybinės berniukų gimnazijos – Kaune ir Šiauliuose. Be to, Panevėžyje veikė realinė gimnazija, o Kaune – mergaičių gimnazija.

Progimnazijos įkūrimas
Palangoje vietoj valstybinės pradinės miesto mokyklos, kurioje buvo dėstoma vokiečių kalba, grafas Juozapas Tiškevičius 1886 m. savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis. Jis parūpino patalpas (rusų valdžiai pažadėjo nereikalauti sau pastato, kol ten bus mokykla) ir buvo progimnazijos globėjas. Progimnazijos patalpose kabojo jo portretas. Mokslo įstaigos įkūrimas buvo taurus poelgis savo kraštui. Rusų valdžia buvo linkusi mažinti mokyklų skaičių su dėstomąja vokiečių kalba ir siekė, kad vaikai būtų mokomi rusų kalba. Palangos progimnazijoje buvo įvestas visų pamokų dėstymas rusų kalba. Nemokantiems šios kalbos moksleiviams teko vykti mokytis į Liepojos gimnaziją, kur dar buvo dėstoma vokiečių kalba.
Progimnazija įkurta šalia katalikų bažnyčios esančiame dviaukščiame mūriniame pastate. Tais laikais didelis ir išvaizdus namas buvo pastatytas dar XVIII a. Palangos savininko Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio lėšomis. 1791 m. Palangai gavus Magdeburgo teises, šiame pastate buvo įkurta miesto rotušė. Pastatas stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar yra Palangos paštas. Įdomus faktas, kad šiame name 1802 m., vykdamas į Klaipėdą susitikti su Prūsijos monarchu Frydrichu Vilhelmu III, pernakvojo Rusijos caras Aleksandras I.
Progimnazijoje mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių. Pavyzdžiui, 1906 m. Palangos progimnazijoje mokėsi 125 moksleiviai, 1907 m. – 115, 1908 m. – 102 (Vienybė, 1908, nr. 47, p. 749). 1908 m. Vienybėje (nr. 35) publikuojamas skelbimas apie tai, kad Palangos progimnazijoje dar yra laisvų vietų. Į progimnaziją daugiausiai stojo lietuviai. Be to, mokėsi žydų, rusų tautybės berniukai.
Palangiškiai vertėsi žvejyba, gintaravimu, bet tai nebuvo pastovus ir užtikrintas pragyvenimo šaltinis. Norėdami savo vaikams suteikti geresnį gyvenimą, ir vargingesni gyventojai iš paskutiniųjų stengėsi išmokslinti vaikus. Palangos progimnazijoje mokėsi ne tik palangiškių gyventojų vaikai, bet ir jaunimas iš visos Lietuvos, dažniausiai – iš Žemaitijos. Nedidelė dalis vaikų, baigę pradžios mokyklas, tęsdavo mokslus progimnazijoje. Pradines mokyklas lankė nepasiturinčių šeimų vaikai. O mokėti už mokslą progimnazijoje mažai kas įstengė. Į progimnaziją stojo dažniausiai ūkininkų vaikai.
Kuršo gubernijoje, Žemaitijos pakraštyje, Palangos miestelyje įsikūrusi progimnazija tapo žinoma visoje Lietuvoje. Iš Žemaitijos Palanga buvo patogiau pasiekiama, grynas oras, pragyvenimas ne toks brangus, kaip dideliame mieste, o ir vaikams pagundų mažiau. Neturtingiesiems buvo taikomos mokesčio už mokslą nuolaidos, labai gerai besimokantiems už mokslą nereikėjo mokėti. Palangoje nebuvo nustatyta, kiek metų turintys vaikai priimami į mokslo įstaigą, todėl čia mokėsi ir vyresni jaunuoliai. Nebuvo nei kilmės, nei tautybės apribojimų. Kartu mokėsi ir bajoraičiai, ir nepasiturinčiųjų sūnūs. Apribojimas buvo tik lyties atžvilgiu – tai buvo berniukų progimnazija, mergaitės čia nebuvo priimamos.
Norint įstoti į progimnaziją, vaikai turėjo žinoti tikybos pagrindus, mokėti skaityti rusiškai, žinoti aritmetikos veiksmus, šiek tiek išmanyti gamtos mokslus. Palangos progimnazijoje buvo keturios klasės ir dviejų skyrių paruošiamoji klasė, kuri parengdavo berniukus stojimui į progimnaziją. Jei kuriam vaikui nepavykdavo įstoti į progimnazijos pirmąją klasę, jis galėjo lankyti paruošiamąją klasę, kitais metais vėl stoti į pirmąją klasę. Paruošiamojoje klasėje mokėsi maždaug devynerių-dešimties metų vaikai. Pasiruošus savarankiškai, galima buvo stoti ir į vyresnes klases. Taip stodavo dažniausiai vyresni amžiumi jaunuoliai, vadinami „švedais“. Įstojus į progimnaziją, buvo dėstoma tikyba, lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių kalbos, rusų kalba ir literatūra, aritmetika, algebra, geometrija, rusų bei senovės istorija, geografija, gamtos mokslai, piešimas, dailyraštis, braižyba, giedojimas, gimnastika.
Mokslas progimnazijoje buvo mokamas – metams kainavo 52 rublius, 1 rublis už pirtį.1893 m. įsteigta „Nepasiturintiems Palangos progimnazijos moksleiviams šelpti“ draugija. Moksleiviai buvo šelpiami pinigais, vadovėliais. Piniginės įplaukos susidėjo iš nario mokesčio, rinkliavų, lėšų už spektaklius ir pan.Ir moksleiviai, ir mokytojai Palangos progimnazijoje dėvėjo uniformas blizgančiomis sagomis ir uniformines kepures.

Katalikiškas auklėjimas
Mokiniai pagal tikėjimą pasiskirstė taip: daugiausiai buvo katalikų, po to judėjų, pravoslavų ir keletas protestantų.
Progimnazijoje lietuviai mokiniai buvo auklėjami katalikiškai. Lietuviai kapelionai mokė berniukus tikybos. Pirmuoju Palangos progimnazijos kapelionu 1886–1889 m. buvo kunigas Marcijonas Povilas Jurgaitis (1855–1926). Palangoje gyvendamas jis platino lietuvišką spaudą. Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas Juozapas Viksva (1861–1920) taip pat buvo labai drąsus draudžiamos lietuviškos spaudos gabentojas ir platintojas. Kapelionu dirbo kunigas, vėliau kanonų teisės daktaras Kazimieras Genys (1866–1952), kapelionavęs 1892–1996 m. Buvo labai geras, maldingas žmogus, įleidęs tarp progimnazijos sienų gaivaus oro gūsių. Antrais savo darbo Palangoje metais (1893) buvo pašalintas iš progimnazijos kapeliono pareigų už nelegalų tikybos dėstymą lietuvių kalba. Vėliau jis buvo grąžintas į kapeliono pareigas. 1896 m., Rusijos valdžiai pareikalavus, kad katalikai moksleiviai melstųsi rusiškai, K. Genys tam pasipriešino. Bijodamas represijų, jis atsisakė kapeliono pareigų ir slapčia išvyko studijuoti į Romą. Po jo kapelionu dirbo jaunas kunigas Felicijonas Juškevičius (1873–1899), ką tik baigęs Kauno žemaičių seminariją. F. Juškevičių mokiniai labai mėgo. Kapelionas buvo geras mokytojas ir auklėtojas, jo pamokos buvo labai įdomios, kėlė moksleivių sąmoningumą, lietuvišką dvasią. Tikyba, kaip ir visi kiti dalykai, buvo dėstoma rusų kalba – tokie buvo rusų valdžios nurodymai. Bet už progimnazijos ribų kapelionas su mokiniais kalbėjo lietuviškai. Jis mirė dėl nepagydomos ligos, būdamas 26 metų amžiaus. Tada kapelionu paskirtas teologijos magistras Julijonas Jasenskis (1875–1934), kuris mokiniams paliko gerą įspūdį. Jis kapelionavo nuo 1900 m. iki 1906 m. Buvo griežtas, bet slapčia pamokydavo lietuviškai poterių, liepdavo lentoje rašyti lietuviškai sakinius, aiškindavo rašybos taisykles. Moksleiviai bijodavo, kad nesužinotų inspektorius. Išdavikų neatsirado. Iš prūsų kapelionas gaudavo lietuviškos spaudos ir dalinosi ja su moksleiviais.
Kapelionu progimnazijoje dirbo ir kun. J. Gutaravičius. Jis šelpdavo neturtingus mokinius. Pas jį į butą rinkdavosi bažnytinio choro mokiniai, kurie giedodavo bažnyčioje. Vietoj to, kad repetuotų, kunigas vaikus mokė lietuvių kalbos, rašyti kūrybinius darbelius. Kapelionas J. Gutaravičius tikybą dėstydavo lietuviškai. Vaikai jį labai mėgo.
Palangos progimnazijoje kapelionu apie 1906–1909 m. dirbo kunigas Petras Kožukauskas (1881–1934).
Moksleiviai kasdien kalbėdavo vakarinius poterius, rytais daugelis užeidavo į bažnyčią šv. Mišių. Sekmadieniais ir švenčių dienomis jaunuoliai rikiuote iš mokyklos eidavo į bažnyčią (iš pradžių į senąją, o nuo 1907 m. – į naująją) melstis. Jaunimui sekmadieniais ir švenčių dienomis bažnyčioje buvo sakomi pamokslai: du kartus žemaitiškai ir kartą lenkiškai. Pamokslą sakydavo ir šv. Mišias laikydavo mokinių kapelionas. Prieš Velykas, Didįjį penktadienį ir šeštadienį, mokiniai budėdavo prie Kristaus karsto. Progimnazistai nustatytu laiku atlikdavo išpažintį ir paeiliui kapelionui patarnaudavo Mišioms. Kai šventino naujosios mūrinės bažnyčios pamatus, progimnazijos moksleiviai patarnavo Mišioms, dalyvavo šventinimo apeigose. Moksleiviai buvo tikintys, suvažiavę iš religingų šeimų. I. Končius savo atsiminimuose pasakoja: „Sykį einame priešais gimnaziją Liepojos gatve, ėmė didžiuoju varpu skambinti – sumos vidurys. Mes visi, ar tik ne trys ar keturi buvome, lapt kelio viduryje ant kelių. Kelias negrįstas, gilus smėlis. Atsiklaupėme, sumušome į krūtines kepures nusimovę, o paskui nuėjome savais keliais“.
Bažnyčioje mokiniams buvo skirta vieta prie didžiojo altoriaus, šalia grafų šeimos suolo. Grafas Juozas Tiškevičius buvo pamaldus, reguliariai lankydavosi bažnyčioje kartu su savo gausia šeimyna. Kai grafas 1891 m. mirė, Palangos progimnazijos moksleiviai katalikai lydėjo jo karstą iš Palangos į Kretingą. Taip buvo išreikšta pagarba ir dėkingumas gimnazijos globėjui. Grafo gerus darbus tęsė sūnus Feliksas Tiškevičius ir kiti šeimos nariai.
Pravoslavų mokinių buvo nedaug. Stačiatikių vaikams tikybą dėstė šventikas Kolosovas. Katalikai mokiniai ir šventikas jautė vieni kitiems antipatiją. Būrelis lietuvių mokinių buvo susitarę nesisveikinti su juo – keleto moksleivių vos nepašalino iš mokyklos. 1909 m. vienas mokinys, pamatęs ateinant šventiką, draugus perspėjo: „Tiše, pop idet“ (tyliau, popas eina). Kolosovas išgirdo, suprato tai kaip įžeidimą ir pareikalavo mokinį pašalinti iš mokyklos. Tam paprieštaravo tėvų komiteto pirmininkas notaras Jonas Kentra, įrodęs, kad žodžio „pop“ reikšmė – pravoslavų avių ganytojas, o tai nieko įžeidžiančio. Kaip vėliau paaiškėjo, popas Kolosovas slapta valdžiai pranešdavo apie progimnazijos vidaus gyvenimą. Apie kitus pravoslavų tikybos mokytojus duomenų nėra.
Kadangi Palangoje cerkvės nebuvo, pravoslavai vaikai meldėsi progimnazijos patalpų antrame aukšte erdvioje salėje gan puošniai įrengtoje koplyčioje.

Moksleivių gyvenimas
Progimnazistai gyvendavo vadinamuosiuose bendrabučiuose (kvaterose). Palangos gyventojai mokslo metų bėgyje nuomodavo mokiniams patalpas, prieš tai gavę progimnazijos administracijos sutikimą. Bendrabučiai, panašiai kaip dabar viešbučiai, turi kokybės žvaigždutes, buvo skirstomi į „poniškus“, „pusiau poniškus“ ir „neponiškus“. Kai kurių vaikų tėvai tam laikui, kol vaikai mokydavosi progimnazijoje, patys įsigydavo ar išsinuomodavo Palangoje būstą ir gyvendavo kartu su vaikais arba apgyvendindavo vyresnį šeimos narį, kuris galėjo prižiūrėti vaikus, gaminti jiems maistą. Kad būtų pigiau, priimdavo gyventi ir svetimų vaikų. Bendrabučiai buvo nevienodo dydžio – priklausomai nuo turimo ploto, priimdavo gyventi penkis, dešimt ar dar daugiau vaikų. Žemaičiai, kurie gyvendavo arčiau Palangos, vaikus į mokslus atveždavo vežimu, prisikrovę maisto iki Kalėdų. Po atostogų atveždavo maisto kitai mokslo metų pusei. Jų vaikams reikėdavo mokėti tik už valgio ruošimą, butą, kurą. O aukštaičių vaikams, kuriems per toli vežtis maisto, tekdavo už maitinimą mokėti pinigais.
Bendrabučiuose buvo griežtos taisyklės. Iš mokinių tarpo buvo renkamas bendrabučio vyresnysis, kuris atsakė už tvarką. Žurnale kiekvienas turėjo užsirašyti, kur eina ir kuriam laikui. Šeštą valandą vakaro visi moksleiviai privalėjo būti bendrabučiuose ir ruošti pamokas. Kad to laiko nepražiopsotų, progimnazijos varpelis, kuris buvo girdimas visame miestelyje, suskambėdavo be ketvirčio šeštą. Nuo 18 iki 22 valandos į bendrabučius užsukdavo mokytojai ir savo pastabas taip pat pažymėdavo žurnale. Dažniausiai mokytojai ar kapelionai, užtikę moksleivius elgiantis ne pagal taisykles, atskaitydavo „pamokslą“ ar už ausies pešteldavo, bet mokslo įstaigai nepranešdavo. Kas savaitę bendrabučio šeimininkai turėdavo pasirašyti kiekvieno moksleivio dienyne.
Patalpas nuomojo: Klovienė, Niemčinavičienė, Nemiričius,Zobernienė, seserys Zosė ir Teresė Zobernaitės,Martišauskienė, Bucevičienė, Babianskienė, Kaminskienė, Jakavičienė, Vaišvilienė, Jurgučiai, Jogminai ir daugelis kitų palangiškių.

Mokytojai
Palangos progimnazijoje mokytojavo tik vyrai. Didžioji jų dalis buvo rusai, keletas vokiečių ir latvių. Lietuviai pedagogai į Lietuvoje esančias mokslo įstaigas nebuvo skiriami. Progimnazijai vadovaudavo inspektoriai. Inspektorius Sierkovdėstė geografiją. Jis buvo griežtas, reikalaudavo darbštumo, tvarkos ir iš mokinių, ir iš mokytojų. Jį pakeitė taip pat geografas IvanPolzinskij. Jis visad pabrėždavo Rusijos pranašumą, galybę. Pedagogų tarpe pasekėjų nesulaukė, o mokiniai, šiam nežinant, linksmai iš jo pasišaipydavo. Po mokinių streiko 1896 m. I. Polzinskij buvo perkeltas į kitą mokslo įstaigą. Vietoj jo vadovauti progimnazijai atvyko Bukovickis, kuris vėliau tapo apygardos inspektoriumi ir kuratoriaus pavaduotoju Rygoje. Jis gerbė lietuvius, domėjosi krašto praeitimi. Buvo puikus pedagogas, vaikai jį mėgo. Jo pastangomis vėliau Palangos progimnazija buvo perorganizuota į gimnaziją. Bukovickis dėstė rusų istoriją, klasikines kalbas. Pamatęs, kad vaikai nepakankamai paruošti, atsilieka, silpnai moka graikų kalbą, skirdavo papildomų pamokų. Progimnazijos inspektoriusLiachnickis dėstė geografiją. Inspektorius V. O. Zaic karjerą Palangos mokymo įstaigoje pradėjo paruošiamosios klasės mokytoju, dirbo ir raštinėje, lankė mokinių butus. Vėliau paskirtas progimnazijos inspektoriumi, po to – gimnazijos direktoriumi. Buvo linksmas, mokėjo sudominti vaikus mokomais dalykais.
Rusų kalbos ir istorijos mokytoju buvo MichailDimitrijevičPreobraženskij. Mokiniai jį vertino, nes buvo geras, reiklus mokytojas, pedagogas iš pašaukimo. Mokė vaikus paprastai, aiškiai, suprantamai. Vaikai jo bijojo, bet gerbė. Apie jį, kaip gerą pedagogą, garsas pasklido po visą Lietuvą. Matematiką mokė geras specialistas kazokas Arkadijus Bajdalakovas. Jam užtekdavo pabarbenti kreida į lentą, ir klasė nuščiūdavo. Dėstė aiškiai, reikalavo griežtai. Jį greit pakeitė latvis Znotin. Vėliau matematiką dėstė Lieskovec, geras specialistas, draugiškas mokiniams. Palangoje jis tragiškai baigė savo gyvenimą. Dailyraščio ir piešimo mokytojas buvo SergejNikolajevičRomanov, kuris iš išvaizdos buvo labai panašus į carą Nikolajų II. Po metų Romanovą iškėlė į Liepoją. Į jo vietą atvyko V. N. Voskresenskis. Tai ilgametis progimnazijos piešimo ir dailyraščio mokytojas, vėliau dėstęs ir rusų kalbą žemesnėms klasėms. Jis buvo geros širdies, bet nervingas. Supykęs pradėdavo rėkti ant vaikų, juos pravardžiuoti. Vokiečių kalbą mokė vokietis Pusselis, vėliau vokiečių ir prancūzų kalbas dėstė Pabaltijo vokietis baronas IvanKarlovičKorff. Buvo labai reiklus, mokinius vadino pravardėmis. M. Vaitkus taip atsiliepė apie mokytoją I. K. Korff: „Jis mus vertė mokytis ir plėšriai reikalavo <...> mokėdavo būti perkūnžaibiškas“. Apie kitus mokytojus taip atsiliepė: „Po Preobraženskio, Baidalakovo ir Bukovickio bepigu būdavo nuvažiuoti kur toliau mokytis“. Lotynų ir graikų kalbų, pasaulio geografijos mokytoju ilgai buvo Jonas Chimulia. Nelabai buvo reiklus. Kitas lotynistas – R. Jurgenas, geras mokytojas, su vaikais dažnai žaisdavęs futbolą. Vėliau lotynų ir graikų kalbų mokė IvanMironov, didelis alkoholio mėgėjas. Jis nebuvo griežtas, mažai reikalavo ir vaikus nedaug išmokydavo. Obrazcovas gerdavo mažiau, bet visad būdavo įraudęs. Vaikai jį pravardžiuodavo „Raudonuoju vėžiu be žnyplių“. Jis buvo paruošiamųjų klasių mokytojas ir visos progimnazijos gimnastikos mokytojas. Muzikos bei giedojimo mokytojai ir choro dirigentai buvo pradinės mokyklos mokytojai latviai Bebris, Sijlis.
Pedagogai Palangoje jautėsi nykiai. Ši mokykla buvo tolimame užkampyje – artimiausias Kuršo gubernijos didesnis miestas Liepoja, kur buvo geležinkelio stotis, buvo už 74 varstų. Palangoje mokslo metų bėgyje nieko įdomaus nevykdavo. Kas rusų mokytojams liko? Smuklės Palangoje, retsykiais vokiečių pusėje, Immersatte, ir kortos. Gimnazijoje pedagogai turėjo atskirą biblioteką, tada vadinamą knygynu. Ar ji buvo populiari mokytojų tarpe, nežinoma. Valdžia buvo toli, Rygoje. Palangos progimnazija priklausė Rusijos liaudies švietimo ministerijos Rygos mokslo apygardai. Savo tarnybą mokytojai atliko palyginti pareigingai, uoliai prusino lietuvaičius, dėstydami tik tai, kas buvo numatyta programose. Specialiai neengė, nepersekiojo progimnazistų, bet į draugystes taip pat nesileido.

Tautiškumas
Palangoje nuo 1897 m. apsigyveno gydytojas Liudas Vaineikis, ištremtas iš Lietuvos už lietuviškų raštų platinimą. Palanga tapo lietuvių tautinio judėjimo centru. Didelės įtakos tautiniam atbudimui turėjo pirmas viešas lietuviškas spektaklis, suvaidintas Palangoje 1899 m. (Keturakio „Amerika pirtyje“). Esant tokiam nacionalinio ir kultūrinio gyvenimo aktyvumui, Palangos progimnazistai nebuvo tik pasyvūs stebėtojai.
Tik įstojus į progimnaziją, tautinis mokinių išprusimas nebuvo gilus. Moksleiviai tarpusavyje kalbėdavo rusiškai ne tik progimnazijoje, bet ir bendrabučiuose ar žaisdami, namiškiams laiškus rašydavo taip pat rusiškai. Aktyvaus pasipriešinimo rusiškam režimui jie nerodė, apie tai nesusimąstydavo arba buvo per jauni. Tik kam nors juos paprotinus, imdavo mąstyti, kas jie tokie yra. Dalis moksleivių, tegu ir negausus būrelis, buvo susipratę, skaitydavo lietuviškus raštus, kontrabandos keliu iš Mažosios Lietuvos atkeliavusius leidinius: Amerikoje leidžiamą „Vienybę lietuvninkų“, Tilžėje leidžiamą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, „Varpą“ ir kt. Gabesnieji net siuntė publikacijas šiems leidiniams. Palangos progimnazijoje įsikurdavo slaptos lietuvių moksleivių kuopelės, bet joms priklausė tik maža dalis moksleivių. Kuopelių nariais buvo susipratę lietuviai moksleiviai: P. Liatukas, J. Šaulys, J. Valentinavičius, P. Butkus, S. Kuizinas, A. Smetona, R. Skipitis ir kt. Savo tarpe jie kalbėjosi lietuviškai, platino draudžiamą lietuvišką literatūrą. Moksleiviai Ulickis ir J. Galdikas gaudavo iš prūsų lietuviškos spaudos – „Tėvynės sargą“, „Kryžių“. Draudžiamos literatūros parūpindavo kunigas J. Jasenskis, duodavo ir į tėviškę parsivežti.Jaunimo tautinei sąmonei įtakos turėjo Maironio, A. Mickevičiaus, M. Valančiaus, A. Baranausko, A. Vienažindžio, S. Valiūno kūryba.
J. Tumas-Vaižgantas apie Palangos progimnazistus taip atsiliepė: „Tarp vaikų aiški yra dvi skilti: kariavusiųjų už tikėjimą ir kalbą ir norėjusių pasiduoti iš geros valios maskolių reikalavimams. Paskutinius stačiai vadina – maskoliais, atskalūnais, persekioja juos, šidijas iš jų, ant jų kvaterųpriklejuoja visokius juokingus ir paniekinančius apskelbimus“ (Vaižgantas. Raštai. Vilnius, 1994, t. 5, p. 401).
1896 m. Rusijos švietimo ministras įvedė naują rusinimo tvarką: įsakė katalikams drauge su stačiatikiais prieš pamokas ir po jų maldas kalbėti rusiškai. Moksleiviai atsisakė paklusti. Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje kiek anksčiau katalikai moksleiviai atsisakė melstis rusiškai, juos išmetė iš gimnazijos. Palangiškiai palaikė mintaujiečius. Jų laukė toks pat likimas. Vaikinus pašalino iš progimnazijos, liepė tą pačią dieną išsikelti iš bendrabučių ir palikti Palangą – pašalinus iš mokyklos, jie nebeturėjo teisės gyventi miestelyje. Buvo žiemos metas, vakaras. Vaikai būreliais išėjo į naktį, į nežinią. Bet žemaičiai, pasklidus mieste žiniai, kad vaikai išvaromi, ėmė juos globoti – vieni šiltesnį rūbą davė, kiti valgyt atnešė, treti pavėžino. Lietuviai pademonstravo vienybę – nors buvo engiami, bet nepasidavė. Valdžia įsitikino, kad tokiu būdu nieko nelaimės, o sulauks atvirkštinės reakcijos – pasipriešinimo. Katalikams moksleiviams išvykus, progimnazija liko pustuštė. Po kurio laiko išvarytiesiems buvo išsiuntinėti kvietimai grįžti į progimnaziją ir tęsti mokslą.

Popamokinė veikla
Paruošus pamokas, moksleiviai dar turėdavo laisvo laiko. Gabesnieji apsiimdavo papildomai padirbėti su atsiliekančiais už susitartą atlygį, taip prisidurdami pragyvenimui – už pamokas gaudavo po 2 rublius per mėnesį.
Progimnazistai Gabalis ir S. Kuizinas1899 m. vaidino Palangoje vykusiame pirmajame viešame lietuviškame spektaklyje.
Kai kurie moksleiviai labai mėgo skaityti, netgi varžėsi tarp savęs, kas per metus perskaitys daugiau puslapių. Lietuviškos literatūros nebuvo, nebent gaudavo paskaityti slapčia draudžiamos literatūros. Kiekvienoje klasėje buvo vadinamasis knygynėlis – stovėjo knygų spinta, prikrauta knygų, kurios buvo parinktos pagal mokinių amžių. Žinoma, rusų kalba. Tai buvo rusų klasikų kūriniai ir verstinė užsienio šalių literatūra. Vaikus žavėjo Č. Dikenso, Ž. Verno, F. Kuperio, D. Defo, V. Skoto knygos. Knygynėliuose buvo ir įrištų tomais žurnalų: „Niva“, „Priroda i liudi“. M. D. Preobraženskis, rusų kalbos ir literatūros mokytojas, buvo progimnazijos knygininkas (bibliotekininkas). Jis buvo atsakingas už klasių knygynėlius, parinkdavo, išduodavo moksleiviams knygas.
Choro vadovai išmokė vaikus dainuoti rusų ir kitų kompozitorių klasikines, nepatriotines dainas. Vaikai noriai lankydavo repeticijas. Choras koncertuodavo mokykloje ir žymesnėmis progomis mieste. Gabesnieji dainininkai giedodavo bažnyčioje. Orkestro mokykla neturėjo. Pačioje mokykloje labai retai koncertuodavo dainininkai ar instrumentalistai.
Gimnazija kartais ruošdavo mokyklos vakarus – moksleiviai deklamuodavo graikiškai, lotyniškai. Retkarčiais sekmadienių popietėmis mokytojai paskaitydavo mokiniams ką nors įdomaus, kartais iš savo kūrybos, pavartodami „volšebnyjfonar“ (stebuklingą žibintą) – prožektoriaus šviesa būdavo nukreipiama į nejudamus paveikslus, iliustruojančius pasakojimą.
Vienas dažniausių laisvalaikio užsiėmimų – pasivaikščiojimai parke, prie jūros, ant tilto. Moksleiviai mėgdavo žvejoti nuo tilto, o Ronžėje gaudydavo vėžius. Kai susirinkdavo didesnis būrys vaikų, mėgdavo žaisti „kerapėžą“, „palantą“, „laptą“. Per Užgavėnes buvo tradicija vaikščioti apsirėdžius „žydais“. Žiemą pasistatydavo ledo tvirtoves, čiuoždavo pačiūžomis ant ledo. Na, o rudenį įsisukdavo į miestiečių sodus – žinojo, kur skanūs obuoliai, slyvos ar kriaušės...Progimnazistai ir už mokyklos sienų nebuvo paliekami be priežiūros. Ir pedagogai, ir miestelio bendruomenė juos akylai stebėjo. Miestelis mažas, todėl moksleivių elgesys visiems buvo žinomas ir matomas.

O kas toliau, baigus progimnaziją?
Dauguma mokinių, baigusių Palangos progimnaziją, studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Palangos mokslo įstaigą net vadino „mažąja seminarijėle“. Dalis moksleivių tapdavo farmacininkais(įsidarbindavo vaistinėse), valdininkais, o gabesnieji arba nenorintys būti dvasininkais, siekė aukštesnio išsilavinimo – stodavo mokytis į gimnazijas. Progimnaziją baigusieji be egzaminų būdavo priimami į gimnazijos penktąją klasę. Palangos progimnaziją baigusieji dažniausiai rinkdavosi Liepojos arba Mintaujos gimnazijas Latvijoje. O jau baigus gimnaziją, nebuvo kliūčių stoti į universitetą. Kai kurie moksleiviai po progimnazijos toliau nesimokė, likdavo savo gimtajame valsčiuje ir įsijungdavo į kaimo kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

Kas mokėsi?
Palangos progimnazijoje mokėsi ir ją baigė vėliau tapę žinomais Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės veikėjais: teisininkas, politikas, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944); inžinierius, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas, tiekimo ir maitinimo ministras, I, II, III Seimų narys Steponas Kairys (1879–1964); kunigas, užsienio reikalų ministras, Lietuvos banko valdytojas, profesorius Vladas Jurgutis (1885–1966); nepriklausomos Lietuvos diplomatas, mokslų daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas Jurgis Šaulys (1879–1948); kunigas, visuomenės ir valstybės veikėjas, bažnytinės teisės profesorius Kazimieras Šaulys (1872–1964); advokatas, politinis, visuomenės veikėjas, vidaus reikalų ministras, Seimo narys Rapolas Skipitis (1887–1976); kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949); kultūros, karinis, visuomenės veikėjas, pirmo viešo lietuviško spektaklio dalyvis Stanislovas Kuizinas (1881–1944); teisininkas, valstybės ir karinis veikėjas, generolas, krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta (1877–1952); gydytojas, archeologas, generolas, politinis ir visuomenės veikėjas, muziejininkas Vladas Nagevičius-Nagius (1880–1954); kunigas, poetas, prozininkas, dėstytojas, profesorius Mykolas Vaitkus (1883–1973); krašto apsaugos ministras, Lietuvos Respublikos vyriausias kariuomenės vadas, generolas Pranas Liatukas (1876–1945); agronomas, pedagogas, lietuviškų elementorių autorius, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas Klemensas Skabeika (1884–1951); fizikas, etnografas, kraštotyrininkas, profesorius Ignas Končius (1886–1975); chemikas, farmacininkas, prekybos ir pramonės, krašto apsaugos ministras, profesorius Jonas Šimkus (1873–1944); kunigas, ekonomistas, visuomenės veikėjas Fabijonas Kemėšis (1880–1954); teisininkas, spaudos bendradarbis, teisingumo ministras, politinis ir visuomenės veikėjas Liudas Noreika (1884–1928); pulkininkas leitenantas, karo medikas, profesorius Kazys Oželis (1886–1960); miškininkas, pedagogas, mokslininkas, profesorius Juozas Rauktys (1898–1974); chemikas-inžinierius, pedagogas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius Jonas Rūgis (1901–1968); politikas, diplomatas, krašto apsaugos ministras Povilas Žadeikis (1887–1957); kunigas, dėstytojas, profesorius, Kauno metropolijos kapitulos kanauninkas, popiežiaus rūmų monsinjoras, spaudos bendradarbis Blažiejus Čėsnys (1884–1944) ir kt. A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, K. Šaulys buvo Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signatarai (1918 m. vasario 16 d.).
Taigi, Palangos progimnazija buvo žinoma ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ši mokslo įstaiga lavino lietuvių vaikus, ugdė tautinius jausmus. Progimnazija daugeliui moksleivių padėjo tvirtus žinių, išsilavinimo pamatus, kurie pasitarnavo jiems, žengiant į platesnį pasaulį. Ši mokslo įstaiga ugdė būsimąją naująją inteligentiją, nepriklausomos Lietuvos kūrėjus.1913 m. Palangos progimnazija reorganizuota į gimnaziją. Prasidėjo naujas mokslo įstaigos etapas.

Parengė Bronislava SPEVAKOVIENĖ
Palangos viešoji biblioteka