„Ramybėje“ – Rimanto Čiurlionio „For the Gnostic and Agnostic”

„Taupus žodžiui pokalbyje R. Čiurlionis „išsipasakoja“ drobėse. „Menas – mano kalba, meditacija, pokalbis su savimi“, - sako dailininkas. Įsijunkime į šitą pokalbį ir mes - stebėdami, permąstydami, atrasdami naujas, senas ir primirštas istorijas, pačius save...“, - kvietė menotyrininkė Rūta Jakštonienė visus: įvairias meno šakas atstovaujančius menininkus ir tiesiog R. Čiurlionio kūrybos gerbėjus, pasauliečius ir dvasininkus, - žodžiu, tuos, kurie išties gausiai susirinko į galerijoje „Ramybė“ praėjusį penktadienį vykusį parodos atidarymą.
Kaip minėjo menotyrininkė, „Ramybėje“ menininkas svečiuojasi antrą kartą. Abu kūrybiniai vizitai vyko talkinant JAV ambasadai, LR kultūros ministerijai. Šį kartą Kaune gimęs ir studijavęs, o dabar Čikagoje gyvenantis ir kuriantis menininkas savo parodą skiria minėti JAV Nepriklausomybės dienai ir istorinio Dariaus ir Girėno skrydžio 80-mečiui.
„Ekspozicijoje vaizdais perduodamus pranešimus vienija keletas komponentų: skirtingų laiko ir erdvės dimensijų sujungimas, realių faktų asimiliavimas į abstrahuotos tapybinės kalbos kodus, metaforų ir simbolių reikšmes savyje koncentruojantis parodos pavadinimas “For the Gnostic and Agnostic”, - sakė R. Jakštonienė.
Pasak jos, pats Rimantas, pasirinkęs mediumo, tai yra menamo tarpininko, vaidmenį tarp realaus ir tik vaizduotėje egzistuojančio pasaulio, vadovaudamasis jautria tapybine klausa, kantriai sprendžia šių komponentų sintezėje gimstančius klausimus. Atsakymai į juos atsiveria žymiai platesniame nei vizualus kontekste. Rimanto Čiurlionio kūryboje visata, žmonija, erdvė, tautos atmintis, kolektyvinės patirtys įgauna savitą, dažniausiai geometrine forma užkoduotą pavidalą. Abstrahuoti simboliai savo formų sąveika fiksuoja emocinę žmogaus vidinio gyvenimo raišką, nes tapytojui, pasak jo paties, kūryboje svarbiausia ir yra „ne momentinis emocinis įspūdis, bet prasmės, kurias atskleidžia forma, spalva, simboliai“.
„Nepriklausomai nuo to, jog gyvena įvairiatautėje ir kosmopolitiškoje aplinkoje, kuria taip ir netapusia sava lietuvių menininkams abstrakčiojo ekspresionizmo maniera. Rimo drobėse, kas, prisipažinsiu, mane labai žavi, gali atsekti kuklius lietuviškos archaikos ženklus. Tegul ir redukuoti tik iki prasminio skambesio, spalvinio niuanso, jie „gyvena“, turi gilias prasmes, yra svarbūs“, - pabrėžė R. Jakštonienė.
Po parodos pristatymo, svečiams pasklidus po „Ramybės“ galerijos, vakarais virstančios jaukiu „Putojančio vyno kiemu“, erdvę, pasinaudojome reta galimybe užduoti kelis klausimus Rimantui Čiurlioniui.
- Iki išvykdamas į Čikagą jūs 11 metų dirbote Pažaislio vienuolyne, restauravote freskas. Ar tai turėjo įtakos kūrybai?
- Mano kūrybai daug kas turėjo įtakos. Atsakyti, kas tiksliai, sukonkretinti, būtų sunku. Anksčiau esu sakęs, kad Pažaislis turėjo įtakos. Žiūrint kokiame etape. Bet – viskas keičiasi.
- Esate sakęs, kad menotyrininkai linkę „įvilkti“ menininkų darbus į tam tikrus rėmus, priskirti juos vienai ar kitai krypčiai. Kiek jūsų darbus galima „įrėminti“?
- Galima. Nemanau, kad tai yra blogai: tai tiesiog neišvengiama. Reikia tai priimti paprastai. Čia – kaip muzikoje – užrašai gaidas, kurios paskui priskiriamos vienam ar kitam žanrui. Jeigu kabintis prie žodžių, man žodis „abstraktus“ labai jau sąlyginis atrodo. Bet – kiek mes tą abstrakciją matome, kiek suvokiame, galų gale, kaip mes vieną ar kitą daiktą matome: konkrečiai ar abstrakčiai – viskas nuo mūsų pačių priklauso.
- Augot Lietuvoj, Kaune, dabar jau daug metų gyvenate ir kuriate mieste, kuris daug didesnis už visą Lietuvą. Kiek tie dydžiai veikia žmogų, jo kūrybą, ar grįžus į Lietuvą neatrodo, kad čia – visom prasmėm gūdi provincija?
- Dydžiai, erdvės visą laiką mus keičia. Ir mąstyseną mūsų keičia. O tos erdvės gali būti tiek vidinės, tiek išorinės. Aš netaikyčiau to posakio „gūdi provincija“. Juo mes save nužeminame. Provincija ne tame, ne dydžiuose. Kiekviename mūsų gali būti ir nebūti provincijos – tai priklauso nuo mūsų pačių vidinės erdvės: kiek mes sugebame kažkam atsiverti, kiek mes sugebame priimti. Kokie mūsų santykiai su žmonėm, kiek mes priimam žmogų, su kuriuo bendraujam kaip „tu ir aš“: ar mes statome ribas, ar mes jas praplečiam. Viskas priklauso nuo mūsų valios ir nuo mūsų noro, ir ta pati, sakyčiau, vidinė provincija gali būti nepriklausomai nuo to, kur tu gyvensi. „Provincija“ – dar vienas sąlyginis žodis, kaip ir daugelis. Gali kiekvienas sau asmeniškai užduoti klausimą: kiek aš provincialus ar neprovincialus, kiek aš „gūdus“ ir ar būti tokiam ar nebūti. Galų gale, kasdien pamatai, kad gal šitoj situacijoj aš galėjau būti kitoks, kad galėjo viskas būti daug aiškiau, paprasčiau ir gryniau.
- Ši paroda – jau antroji Palangoje, antroji „Ramybėje“. Kodėl būtent šioje galerijoje ir – ar spėjote pamatyti, kaip nuo pernai pasikeitė Lietuvos kultūros sostine tapusi Palanga?
- Dar nespėjau pamatyti Palangos ir įvertinti, kiek ji - kultūros sostinė, nes tik vakar atvažiavome, bet tikiuosi pamatyti. O kodėl „Ramybėj“? Gal todėl, kad kai pernai labai gražiai susidraugavom, ir lyg pasižadėjau šiemet dar vieną parodą atvežti. Tad Gaiva (Gaiva Samukienė, „Ramybės“ šeimininkė – aut. past.) man priminė, ir kelis kartus primygtinai priminė šį pažadą - nebeturėjau kur trauktis. Čia, žinoma, juokauju. O iš tiesų – man patiko. Man paprasčiausiai patiko, kaip Gaiva kuria šį kultūros centrą, man „Ramybė“ paliko gražų, lengvą, šiltą įspūdį. Ir visiškai neprovincialų.
- Dėkui už pokalbį.