Pastačiusi naujus kryžius Sibire, į Lietuvą sugrįžo „Misija Sibiras‘17“ ekspedicija

Ankstyvą antradienio, rugpjūčio 1-osios, rytą į Vilniaus geležinkelio stotį po 2 savaičių, praleistų Sibire, sugrįžo šešioliktoji projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija. Šiemet komanda savo misiją atliko Irkutsko srityje, Nižneudinsko bei Tulūno rajonuose. Čia ekspedicija leidosi į lietuviškų kapinių paieškas tam, kad jas sutvarkytų, bei lankė Sibire vis dar tebegyvenančius lietuvius bei jų artimuosius.
Savo misiją pradėję dar Maskvoje, kur buvo tvarkomaKomunarkos poligono, amžiams priglaudusio pusantro šimto lietuvių, aplinka, ekspedicijos komanda Sibire aplankė net 9 skirtingas gyvenvietes ir kaimus.
Nuvykus į Irkutską, kapinių tvarkymo darbai prasidėjo Gadalėjaus kaime. Čia kapinės buvo virtusios karvių ganykla.
„Pirmųjų kapinių vaizdas labiausiai ir įsiminė. Kapinėse augo ryškiai raudonos žemuogės, aplinkui vaikščiojo karvės. Po savęs jos kai ką čia ir palikdavo. Tikriausiai čia ir suvokiau, kad mūsų misija tikrai reikalinga – sunku pasakyti, kokia ateitis būtų laukusi šių kapinių, jei ne šiųmetė ekspedicija“, – pasakojo ekspedicijos dalyvė Raminta Kėželytė.
Toliau ekspedicijos dalyvių laukė kapinės dar 8 gyvenvietėse:Tulūne, Javdokimove, Algatujuje, Soloncuose, Kamenkoje, Bogotyriuje, Poroge bei Viesiolyj kaime. Kone labiausiai sukrėtė iš žemėlapio išnykusio Algatujaus kaimo kapinės – čia ekspedicija rado vien nuodėgulius, nes kapines suniokojo gaisras. Net ir patį kaimą surasti buvo sudėtinga. Tai pavyko padaryti vien su buvusio lietuvių tremtinio Jono Nagevičiaus pagalba. Komanda su juo susitiko dar Lietuvoje ir braižė žemėlapius, pasitelkdami vien J. Nagevičiaus prisiminimus ir palydovines nuotraukas.
„Galėjome tik atspėti, kad čia kryžiai, nes jų forma jau nebe tokia, tik kai kuriuose dar matėsi lietuviškų kryžių kontūrai. Daugybė jų tiesiog gulėjo ant žemės miške“, – sakė ekspedicijos dalyvis Dovydas Žiogas.
Viename iš kaimų – Soloncuose, kryžiaus nepavyko rasti, tačiau visose kitose kapinėse komanda atstatinėjo, taisė, kėlė nuvirtusius kryžius, o kai kuriose iš jų iškilo ir nauji kryžiai. Iš viso Sibire šiemet atsirado dar 9 nauji, lietuviškomis saulutėmis puošti kryžiai.
Dar viena iš turėtų misijų – susitikimas su lietuviais, kurių metu ekspedicijos dalyviai sužino daug naujo apie čia likusią istorijos dalį, tremties laikotarpį, gyvenimo sąlygas. Žygiuodami iš vienos gyvenvietės į kitą dalyviai sutiko net 8 lietuviškų šaknų turinčius žmones. Kai kurie iš jų lietuviškai kalba puikiai – kitiems kalba jau primiršta, bet Lietuvą prisimena kiekvienas.
Ekspedicijos žinias praturtino ir vietiniai gyventojai. Vieno kaimo senolė sakė: „Lietuviai į Sibirą atnešė kultūrą, išmokė dirbti efektyviai ir tausojant jėgas“.Bagotyriaus gyvenvietėje ieškant kryžių, vietinis beveik nebyliai nuvedė ekspedicijos komandą prie 2 kryžių, kurie, jo nuomone, taip pat galėjo būti skirti lietuviams.
„Ši mūsų misija labai simboliška, nes dar po kelerių metų kryžių likučių visiškai nebeliks, būtų nebelikę jokios žymės, kad kadaise čia buvo kapinės“, – apie ekspediciją kalbėjo jos vadovas Arnoldas Fokas.
„Sulig kiekvienais metais „Misija Sibiras“ ekspedicijos tampa vis reikalingesnės ir svarbesnės. Nors jau esame lankęsi Irkutsko srityje, tačiau šiemet tvarkėme dar neaplankytas kapines. Pavyko aplankyti ir Tulūno kapines, kurias jau esame tvarkę ir darbo čia vis tiek buvo nemažai – Sibiro gamta daro savo. Ekspedicijos yra reikalingos ateities kartoms, nes kažkada būtent mes ir būsime tie, kurie kalbės apie istoriją ateinančioms kartoms, o pagrindą tam dedame būtent dabar, ekspedicijų į Sibirą metu“, – sakė projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas.
Nuo šiol ekspedicijos komanda savo misiją tęs Lietuvoje – jau rudenį turėtų startuoti pirmieji ekspedicijos pristatymai Lietuvos mokyklose, bendruomenėse ir įmonėse, kurių metu atliekama tikroji gyvosios istorijos išsaugojimo misija.
Projektas „Misija Sibiras“ iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos kultūros ministerijos lėšomis.

Aistė EIDUKAITYTĖ
Ryšių su visuomene koordinatorė
Labdaros ir paramos fondas „Jauniems“