Nuvirto dar vienas “perestrojkos” ąžuolas…

Palangos tiltas, 2014-07-10
Peržiūrėta
1969
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Buvęs Gruzijos prezidentas bei ilgametis TSRS užsienio reikalų ministras  E. Ševardnadzė mirė liepos 7 dieną. Delfi nuotr.
Buvęs Gruzijos prezidentas bei ilgametis TSRS užsienio reikalų ministras E. Ševardnadzė mirė liepos 7 dieną. Delfi nuotr.

Jūratė LAUČIŪTĖ

Šiomis dienomis politinė pasaulio visuomenė atsisveikino su buvusiu Gruzijos prezidentu Eduardu Ševardnadze. Tačiau į tarptautinės visuomenės atmintį jis, ko gera, giliau įsirėžė kaip Michailo Gorbačiovo eros SSSR užsienio reikalų ministras. Tai liudija ir komentarai internete, kur vieni (daugiausiai – rusai) jį keikia ir linki degti pragare už tai, kad padėjo M.Gorbačiovui “sugriauti” SSSR, kiti kaip tik dėl tos pagalbos reiškia pagarbą ir linki “lengvos žemelės”.

Kas tiesa, tai tiesa – E. Ševardnadzė, kaip ir Aleksandras Jakovlevas, buvo ištikimiausias M.Gorbačiovo bendražygis ir nuosekliai padėjo jam įgyvendinti perestrojkos idėjas tarptautinių santykių lygmenyje. Neretai dėl savo diplomatinio subtilumo ir gudrių sprendimų jis buvo vadinamas “žiluoju lapinu”.

Aš tais neramiais, bet neapsakomai įdomiais perstrojkos metais gyvenau demokratinių idėjų lopšyje – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), dalyvavau įvairių visuomeninių bei politinių organizacijų veikloje, todėl ne kartą bendravau su visuomeninių organizacijų bei valstybinių struktūrų vadovais.Yra tekę asmeniškai susitikti ir su velioniu E. Ševardnadze, tad šiandien, kai šis iškilus perestrojkos politikas išlydimas į amžinybę, jaučiu pareigą savo prisiminimais papildyti jo asmenybės atminimą

Didžiausią įspūdį E. Ševardnadzė man buvo padaręs ne tiek savo veikla SSSR užsienio ministro poste, kiek savo emocingu atsistatydinimu iš to posto.

Įvyko tai 1990 metų gruodžio 20 dieną.

E. Ševardnadzė, kalbėdamas iš SSSR liaudies deputatų IV suvažiavimo tribūnos, perspėjo šalies visuomenę, jog iškilo grėsmė perstrojkai, diktatūros grėsmė, ir kad jis, negalėdamas sutikti su tuo, atsistatydina iš savo posto. Beje, netrukus po to jis paskelbė išeinąs ir iš komunistų partijos.

Tomis dienomis kiekvienas suvažiavimo posėdis būdavo tiesiogiai transliuojamas per TV, ir aš stengiausi nepraleisti nė vieno pasisakymo. Tad ir Ševardnadzės pasisakymą išklausiau nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Buvau sukrėsta to žmogaus drąsos ir ryžto, nes iki jo SSSR istorijoje nebuvo nė vieno tokio lygio politiko, kuris vardan ištikimybės principams savo noru būtų atsisakęs aukšto posto.(Beje, ir dabar vargu ar daug pasitaiko tokių atvejų ?).

Po atsistatydinimo E. Ševardnadzė iš viešosios politikos nepasitraukė, dirbo kažkokiose prezidentinėse struktūrose, vadovavo neprisimenu kokiam fondui ir netgi buvo paskirtas vadovauti SSSR delegacijai deryboms su Lietuva (atitinkamai deryboms su Estija ir Latvija tuomet vadovavo Leningrado meras Anatolijus Sobčiakas ir perstrojkos ideologu laikomas Aleksandras Jakovlevas). Ir kaip tik tada bičiuliai Rusijos demokratai, žinodami apie mano žavėjimąsi neeiline Ševardnadzės asmenybe, suorganizavo susitikimą su „žiluoju lapinu“ Maskvoje.

Buvo žiemos pradžia. Atvykau nurodytu laiku ir iškart paslaugių sekretorių buvau nulydėta į Ševardnadzes kabinetą. Mūsų pokalbis truko beveik valandą. Kalbėjome apie daug ką – politiką, kultūrą, apie Lietuvą ir Gruziją. Aš pasiteiravau (tikiuosi, pakankamai diplomatiškai...), kodėl jis vis dar nepradeda derybų su Lietuvos delegacija, nes Sobčiakas ir Jakovlevas jau buvo pradėję derybas su kitomis Baltijos respublikomis. Ševardnadzė pastebimai pagyvėjo ir gana smulkmeniškai pradėjo aiškinti, kad jis visada prieš pradėdamas derybas labai didelį dėmesį skiriąs paruošiamajam darbui, stengiasi maksimaliai susipažinti su kitos šalies, šiuo atveju – Lietuvos – istorija ir kultūra, kad geriau galėtų suprasti pašnekovų norus ir argumentus. Aš kaip tik buvau atvežusi jam lietuvišką suvenyrą, kuriam sukurti buvo panaudoti šiaudeliai ir gintaras, ir Ševardnadzė juo itin susidomėjo. Paskui paklausė, ar, prasidėjus deryboms, aš sutikčiau būti jo vertėja. Tai buvo labai netikėtas ir gal kiek provokuojantis klausimas, nes aš, nors į susitikimą vykau kaip privatus asmuo, tuo metu, be savo pagrindinio darbo SSSR Mokslų Akademijoje, dar dirbau Lietuvos diplomatinėse struktūrose (buvau, pagal to meto įmantrią terminologiją, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės Maskvoje įgaliota atstovė Leningrade). Todėl, padėkojusi už tokį aukštą mano rusų kalbos žinių įvertinimą, pasakiau turėsianti šį pasiūlymą derinti su savo vadovybe. Ševardnadzė pasakė suprantąs ir pasistengsiąs šį klausimą spręsti savo kanalais. O aš iki šiol tebesvarstau, kiek jo žodžiuose buvo tikro noro pasinaudoti mano žiniomis, o kiek – noro sutrikdyti mane kaip pareigūnę, įsipareigojusią Lietuvai......

Reikia prisipažinti, jog kalbėti su juo buvo labai įdomu, bet ir labai nelengva, nes už kiekvienos tokio patyrusio diplomato išsakytos minties, frazės jautėsi ne tik antras, bet ir trečias, ir ketvirtas „dugnas“, todėl baisoka buvo įsipainioti į tuos „dugnus“, pasiklysti ar nuklysti į lankas...

Audiencija ėjo į pabaigą. Aš atsistojau ir ėmiau judėti link durų, Ševardnadzė mane lydėjo, apiberdamas mandagiomis frazėmis, tikindamas, jog visada lauksiąs manęs, ir kad aš, atvykusi į Maskvą, būtinai jam paskambinčiau. Ir čia į mane lyg koks kipšiukas įlindo. Bematant įsivaizdavau, kaip aš, atvažiavusi į Maskvą, skambinu jam, kaip kokiam senam bičiuliui ir familiariai kviečiu: „Eduardai Ambrosijevičiau, čia aš, gal išgeriam kavutės?“.

Tas vaizdelis pasirodė man toks nerealus, kad nesusilaikiusi pradėjau juoktis. Čia, savo ruožtu, sutriko „žilasis lapinas“ ir pasiteiravo: „Ar aš ką netinkamą pasakiau?“.

Nebeliko nieko, kaip sąžiningai prisipažinti apie savo vaizduotės nuklydimus. Tada ir Ševardnadzė ėmė linksmai juoktis ir jau be jokio oficialumo, kuo karščiausiai šoko įtikinėti, jog jo kvietimas skambinti ar susitikti esąs nuoširdus, o ne koks protokoliškas formalumas.

Taip bejuokaujant aš buvau išlydėta ne tik iki durų, bet, peržengiant visus protokolo reikalavimus, net iki pusės priimamojo, kas sukėlė didelį sąmyšį sekretoriate. Matyt, vyrukai pagalvojo, kad aš – gal kokia nors princesė inkognito, o jie neparodė man tinkamos pagarbos. Tad trise puolė vilkti man kailinukų , o juk rankovės - tik dvi...

Po to dar buvo pora pokalbių su E. Ševardnadze telefonu, bet kavos išgerti nebeteko. Subyrėjo SSSR, o Ševardnadzė grįžo į Gruziją... Liko tik prisiminimas apie labai sudėtingą, išmintingą asmenybę, gudrų diplomatą, kuriam gyvenimas, gal būt, pašykštėjo progų atsipalaiduoti, pajuokauti, nuoširdžiai pasidžiaugti, negalvojant apie kokias nors klastas, žabangas, pinkles, politines intrigas.

Bet užtat jis pats nepraleido gyvenimo dovanotos progos pasirinkti, kai iškilo grėsmė jo principų išdavystei!

Ir dėl to jis vertas ramios amžinybės be jokių išlygų, be jokių „bet“!

Sudie, Eduardai Ambrosijevičiau. Tebūnie Tau lengva gimtinės žemė...

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius