A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58, 59, 61)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Traukė grįžti į Lietuvą

Tada, kai 1989-aisiais A. Mončys viešėjo Palangoje ir lankydavosi pastate S. Daukanto gatvėje, kalbų apie darbų dovanojimą dar nebuvo. Bet dar Lietuvoje būdamas jis pasakęs, kad: „Netrukus mano darbai čia atvažiuos“. Kur tas „čia“ – dar niekas nežinojo.

Būdamas Palangoje, A. Mončys kūrė ir savo grįžimo į Lietuvą planus.

„Su Antanu buvome nuėję pas vietinius dailininkus: ir pas Vytautą Galdiką, ir pas Julių Vertulį – tada jis dar buvo gyvas. J. Vertulis, kai buvome jo dirbtuvėse, sakė: „Tik nesukit galvos, vietos čia yra, galėsite kurti. Ir akmens bus, ir medžio. Ir pačiam per daug kalti nereikės – tik pamokysit, tik nurodysit. Ir jis toks patenkintas buvo, kad galės grįžti. Net vaikus, kuriuos labai mylėjo, buvo pasirengęs palikti. Sakė, juk galės pas mane vasaromis atvažiuoti“, – pasakojo skulptoriaus sesuo Birutė Turauskienė. O skulptoriaus dukterėčia, Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė pridūrė, jog jau praktiškai buvo susitarta ir dėl to, kad žymusis skulptorius dėstys Dailės akademijoje.

Liko Lietuvos Respublikos pilietis

Beje, Prancūzijoje ir Vokietijoje itin mylimas ir visoje Europoje bei už jos ribų žinomas A. Mončys, nors jam buvo ir siūloma, atsisakė Prancūzijos pilietybės. Ir nors dėl to turėjo nemažai sunkumų tiek keliaudamas į kitas valstybes su parodomis – o jeigu būtų priėmęs kad ir Prancūzijos pilietybę, tai penkerius metus būtų apskritai privalėjęs tik šios valstybės teritorijoje būti, – tiek dėl to, kad neturėjo galimybės gauti atitinkamų socialinių garantijų, jis taip ir liko Lietuvos Respublikos pilietis.

Kai A. Mončio buvo klausiama, kodėl jis atsisakė Prancūzijos pilietybės, jis atsakydavęs: „Aš galiu priimti kitos valstybės pilietybę. Bet kaip galėčiau atsisakyti Lietuvos pilietybės? Negaliu“.

A. J. Greimas viliojo į Druskininkus

Nors patį A. Mončį traukė Palanga ir jis būtų norėjęs būtent čia grįžęs Lietuvon apsistoti, jis, kaip sakė jo sesuo ir dukterėčia, buvo viliojamas į Druskininkus. Ir kvietė jį ten vykti bičiulis, pasaulinio garso semiotikos profesorius Algirdas Julius Greimas. Antano Mončio namuose-muziejuje saugomas profesoriaus laiškas, kurį jis 1991-ųjų spalį parašė skulptoriui. Laiške A. Greimas rašo:

„Mielas Antanai,

Gal tau atrodys nerimtas mano pasiūlymas: aš bandau prikalbinti žmones, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, įsikurti Druskininkuose. Klimatas labai geras, savivaldybę ten užgrobė poetų gauja. Vienas iš jų – Platelis – šiuo metu paskirtas Kultūros ministeriu – ten nusipirko ūkį mažą tavo draugas Jonynas. Man ten pasiūlė duoti namuką... Esu įsitikinęs, kad ir tau ten sudarytų pakenčiamas sąlygas gyvenimui ir darbui. Ką tu apie tai manai? (O kasmet galėtum atvažiuoti vaikų aplankyt, arba jie pas tave).

Kitas dalykas: pas mus neseniai lankėsi Aleksandra Kašubaitė. Išsikalbėjome ir apie Vytauto sveikatą ir apie jųdviejų pastangas išvežti į Lietuvą viso jo gyvenimo darbus. Vargo buvo, bet pavyko, ir Vytautas dabar ramus. Nuo jo perėjom į tavo statusą panašų. Aš girdėjau, kad tavo darbai išvežti į Vendėe? Ar tu nenorėtum juos surinkti ir pargabenti namo? Su kokiu modernišku Kauchner sunkvežimiu gal ir galima būtų bandyti. O vietoj jau priėmimas ir globa – garantuoti. Galima kad ir tokiuose Druskininkuose bandyti tavo asmenišką muziejų padaryti. Ir vėl klausiu: ką tu apie tai manai?

Neskambinu telefonu, o rašau – kad rimčiau apsigalvotum. Atsakyk.

Tavo Algirdas“.

(Bus daugiau)