Optimistiškas senolis ramybę rado Palangoje
Aktyvus, netvarkai neabejingas, gero žodžio geriems darbams negailintis buvęs vilnietis, prieš šiek tiek daugiau kaip penkis metus atsikėlęs gyventi į Palangą Algirdas Jonas Rauba - labai stiprios dvasios žmogus, iškentęs daug netekčių, tačiau nepalūžęs. Kuomet Algirdas Jonas tapo tikru palangiškiu, ne tik vasarotoju? „Sėdau vieną liepos dieną į savo automobilį ir išvažiavau į Palangą. Tai buvo 2012 metais. Ir nuo to laiko gyvenu Druskininkų gatvėje. prieš tai gyvenau Vilniuje, prie pat Neries. O nedidelį butelį Palangoje buvome nusipirkę jau 1995 metais. Siejome savo ateitį su kurortu“, – pasakojo A. J. Rauba.
Ištisą dešimtmetį
Savo surinktą įspūdingo dydžio knygą palangiškis pristatė jau prieš metus, tačiau ji savo vertės nepraras niekada, metams bėgant ji taps tik vertingesnė, nes juk giminės istorija tęsis, keičiantis kartoms, vis smagiau bus turėti prisiminimą, iš kur jie kilę.
Iš Minupių kaimo kilusio mokslinio agronomo-ekonomisto, aštuoniasdešimtmetį perkopusio A. J.Raubos knyga pavadinta „Raubų ir Gedminų giminės atminties išsaugojimas“.
Solidus, 540 puslapių leidinys, kuriame sudėta ne tik autoriaus abiejų tėvų giminių istorija, bet ir prisiminimai apie kaimo gyvenimą, svarbūs krašto įvykiai, iliustruotas 790 nuotraukų. Rinkdamas informaciją, A. J. Rauba prisipažino, kad didžiausias jo noras buvęs, jog knyga liktų kaip prisiminimas ateities kartoms.
Buvęs minupiškis, dabar jau palangiškis pasakojo, jog nuo minties apie tėvų giminių istorijos įamžinimą iki knygos išleidimo praėjo ištisas dešimtmetis. Meilės tėviškei vedamas susiieškojo daug medžiagos su datomis, vardais, kuri, tikisi, išliks tiek Raubų, tiek ir Gedminų giminės palikuonims, pasklidusiems po Lietuvą, Argentiną, Ameriką. Nebuvo lengva visą šūsnį informacijos sutvarkyti, išleisti, nes gi palangiškis, kaip pats pripažino, nėra nei rašytojas, nei žurnalistas, tik mokslinis agronomas-ekonomistas. Į redakciją atnešęs dokumentus, kuriuos jam pavyko rasti, menančius itin senus laikus, savo užrašines, kur užsirašydavo kiekvieną archyvuose rastą detalę, jis patvirtino, kad darbas buvęs itin sunkus, tačiau teikęs jam daug ieškojimo džiaugsmo.
Nedidelis kiekis egzempliorių – giminėms
Knyga pareikalavo daug kantrybės, kruopštumo ir išlaidų. Dėl pastarosios priežasties knyga atspausdinta 70 egzempliorių. Kadangi rėmėjų neieškojo, knygą jis nusprendė padalinti tik artimiausiems giminaičiams su prašymu neišmesti. 790 nuotraukų – artimųjų, giminaičių, kaimynų, pažįstamų veidai, įvykiai.
A. J. Rauba sakė, jog rinkti medžiagą apie tėvų gimines paskatino ir skaudžios abiejų sūnų, žmonos netektys. Jį ir patį likimas bandė ne kartą pasiglemžti, tačiau gyvenimo džiaugsmo jis neprarado, juo dalinasi dar ir su kitais. Tokie žmonės – nepaprastos stiprybės.
Palangiškis iš archyvų sužinojo, jog medinėje Užvenčio Švenčiausiosios Mergelės Magdalietės bažnyčioje 1874 metų vasario 10 dieną buvo paskelbta apie bajoro Igno Raubos, 38 metų jaunikio iš Minupių, nevedusio, tuoktuves su Barbora (po pirmo vyro – Augustiniene), 42 metų našle, iš Dvarviečių. Jaunojo tėvai, bajoras Benediktas Rauba ir žmona Marijona, jaunosios tėvai – valstiečiai Jokūbas Norkus su žmona Elena. Užvenčio bažnytėlėje vėliau buvo krikštyti Raubų giminės vaikai.
Tėvų troboje veikė ir mokykla
Sudarytoje palangiškio knygoje esama daug įdomių detalių, kuriomis jis galėtų dalintis ilgą laiką. Minupių kaimo namų stogai, kaip A. J. Raubai pasakojęs jo tėvas, prieškariu buvę mediniai, ir visi kaimiečiai labai bijodavę gaisrų. Mat, namai labai arti vienas kito stovėję.
1921 metais 39 Minupių kaimo ūkininkai kreipėsi į Valstybės turto ministeriją, prašydami pakeisti rėžinę sistemą. Labai jau nesaugu buvo gyventi ant dviejų kilometrų ilgio ir trijų-keturių metrų pločio žemės gabalų. Tačiau problema po susirašinėjimų išspręsta tik 1927 metais. Paskirtas matininkas rėžininkus išskirstė į viensėdžius burtų keliu. Šunikių kelias tarp Stasio Jasaičio ir Jono Raubos sodybų buvo praplatintas.
A. J. Raubos tėvai turėjo 12 hektarų 26 arus. Dabartiniais laikais visa žemė buvo įvertinta 2969 litais. Kadangi žemė pakliuvo į žaliąją zoną, paveldėtojams kitur atmatuota. Palangiškis savąjį rėželį tebeturi Dzūkijoje, prie Merkio upės.
Algirdo Jono tėvų troboje veikė Minupių mokykla. Kadangi vaikų buvo daug, vienoje troboje visi netilpo. Dalis mokėsi pas Jasaičius. Minupiai neišvengė ir karo baisumų.
Palangiškis knygoje daug kalba apie tėviškę ir jos ilgesį, svarstydamas, kaip apibūdinti tai, ko jau nebeturi. Kitaip tikriausiai ir būti negali. Visiems išlieka giliausi prisiminimai iš tėviškės. Palangiškiui vėliau teko gyventi sostinėje, tačiau po kurio laiko jis nusprendė likti Palangoje. Ten, kur dažnai leisdavo vasaras.
Gimtinės, pasak autoriaus, jis netekęs nuo 1955 metų rugsėjo 1 dienos, kai, baigęs Užvenčio vidurinę mokyklą, išvyko siekti aukštojo mokslo į Kauną, Lietuvos žemės ūkio akademiją. Jo mama Stefanija Raubienė, prabėgus 20-čiai metų po tėvelio mirties, pardavė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kalvę su pirtimi, „sklepą“ – sandėlį daržovėms laikyti, cementinį aštuonių žiedų šulinį bei didelį obelų ir kriaušių sodą – virš 50 vaismedžių ir uogakrūmių.
Ateitį siejo su kurortu
Kuomet Algirdas Jonas tapo tikru palangiškiu, ne tik vasarotoju?
„Sėdau vieną liepos dieną į savo automobilį ir išvažiavau į Palangą. Tai buvo 2012 metais. Ir nuo to laiko gyvenu Druskininkų gatvėje. prieš tai gyvenau Vilniuje, prie pat Neries. O nedidelį butelį Palangoje buvome nusipirkę jau 1995 metais. Siejome savo ateitį su kurortu“, – pasakojo A. J. Rauba.
Skleidžiant daug giminės istorijų, daug prisiminimų sutalpinusią knygą atgijo daug prisiminimų naujajam palangiškiui, ir ne tik linksmų. Ten esama ir daug sūnų, kurių abiejų jau nėra, nuotraukų, svarbiausių jų įvykių įamžinimo. Pašnekovas neslepia, jog sūnų ir žmonos netektys jam buvo labai skaudžios, sunkiai ištveriamos, bet jis prisivertė atsitiesti, įsitraukė į paieškas, save „įdarbino“, kad mintys būtų užimtos. „Taip jau, matyt, buvo skirta“, – liūdnai palingavo A. J. Rauba. Šiuo metu jį džiugina anūkai ir jau proanūkiai.
Tai, kad nebuvo lengva ir tokiam darbui reikia tam tikrų žinių, tą pašnekovas pripažino. „Iš giminės niekas nesiėmė tokio darbo, aš ėmiausi. O gal niekas ir nebūtų padaręs, mano užsispyrimas nulėmė, jog aš nepasidaviau ir kantriai nagrinėjau. Žinoma, man tai ir nemažai kainavo, reikėjo ir pagalbos prašyti su technologijomis. Ar mėgstu rašyti? Mėgčiau, bet „kompiuteris“ dar turi suktis, o ir veiklos man šiaip netrūksta“, – šypsojosi Algirdas.
Pasiteiravus, iš kur semtis tos energijos, geros nuotaikos, pašnekovas pripažino, kad reikia būti kuo daugiau gamtoje, vaikščioti, važinėti dviračiu. Jis tą ir pats daro.
„Su Dievo pagalba esu toks, koks esu. O galėjau būti ir kitoks, ypač po artimųjų netekties“, – neslėpė savo tvirtumo naujasis palangiškis.
Daug regėjęs
Tačiau Algirdas Jonas neužsidarė savyje, nepaniro į juodumą, jis mielai dalijasi gerais prisiminimais. Pavyzdžiui, jis puikiai pamena savo susitikimą su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi. Tuomet jam teko vežioti iš Amerikos į Lietuvą atvykusį būsimąjį prezidentą. Tuomet Lietuvoje dar ir tvarka kitokia buvo –kai nuvažiavo į Trakus, sustabdę milicininkai apkaltino jį važinėjant vogtu automobiliu. „V. Adamkus tuomet mane paragino nesiginčyti, nors tikrai buvau pats pirkęs „Volgos“ automobilį iš savo pinigų. Prezidentas tuomet suprato, kad sustabdyti jie buvo ne dėl to. Diplomatinis pasas, kurį parodė V. Adamkus, juos įtikino, kad mūsų sulaikyti negalėjo. O užsieniečiams nuo Vilniaus toliau kaip 25 kilometrus negalima išvykti, o Trakai nuo Vilniaus – už 28 kilometrų. Bet diplomatinis pasas problemą išsprendė“, – prisiminė A. J. Rauba.
Kaip agronomas naujasis palangiškis nemažai kur keliavo, buvo ir Amerikoje, kur kontroliavo grūdus, ir daugelyje Rusijos miestų, Baltijos šalyse.
„Agronomo darbas buvo man įdomus, teko daug keliauti, daug mačiau, bet reikėjo ir daug sveikatos“, – šypsojosi entuziastingas, geros nuotaikos nestokojantis naujasis palangiškis.
„Palangos tilto“ redakcija