Renaldas Seibutis: „Baigęs krepšininko karjerą, gyvensiu tik Palangoje!”

Palangoje krepšininko talentą išsiugdęs Renaldas Seibutis, kurorto krepšinio klubo „Palangos kuršiai“ bendrasavininkas (dar ne seniukas, vyrui – vos 34-eri) surakintas nugaros skausmų, pagalbos spalio pabaigoje parvažiavo ieškoti į Lietuvą. „Oi, ne, nežinau, ką man daktarai pasakys, bet sportinių batelių ant vinies kabinti dar nenoriu,“ – „Lietuvos pajūriui“ tada sakė Renaldas, kurio kolekcijoje – du Europos čempionato sidabro medaliai, du LKL auksiniai žiedai. Paklaustas, kur gyvensiąs ateityje, baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, šį sezoną su Saragosos (Ispanija) „Casademont“ klubu kontraktą turintis palangiškis, neabejojo: „Tik Palangoje!”

– Kokių patarimų jums, šį sezoną labiau besigrumančiam su nugaros skausmais, o ne varžovais krepšinio aikštelėje, duoda jūsų pirmasis treneris Arvydas Dočkus?
– Jis – mano itin gerbiamas treneris. Kažin ar yra varžybų, kad mes neapsikeistumėme žinutėmis. Nuo mažens jis man kalba apie fizinio pasirengimo svarbą. Jis – mano fizinio pasirengimo guru. Arvydas taip pat man pasiūlė pagalbos ieškoti Lietuvoje. O vienas jo patarimų senas kaip pasaulis: „Įsiklausyk į save ir savo kūną.“
– Jūsų gyvenimo tempas – pasiutęs: varžybos, treniruotės, kelionės, o kur dar milžiniška įtampa. Kada sau pasakysite: „Renaldai, užteks, kabink batelius ant vinies!”
– Nežinau. Kol kas tokią mintį genu šalin. Bet, nori ar nenori, tas laikas artėja. Kada tai įvyks, šiandien dar negalėčiau pasakyti. Geriau tai jau įvyktų vėliau... Juk krepšinis– didelė dalis mano gyvenimo. Ką gi aš dar sugebu be jo...? Net pats nežinau (juokiasi). Dabar atrodo, kad man būtų sunku be krepšinio. Tikiu, kad mane daktarai dar pastatys ant kojų ir aš dar palakstysiu po aikštelę.
– Ką dėl ateities mano jūsų žmona? Spėju, ji mieliau matytų jus prie bendro pietų stalo kiekvieną dieną...
– (Šypteli) To reikėtų mano žmonos paklausti, ar ne? Bet džiaugiuosi, kad ji, kaip ir mano tėvai, artimieji, visada mane palaikė ir palaiko, džiaugiasi kartu su manimi ir taip pat liūdi kartu...
– Ar jūsų žmona ir abu sūnūs su jumis Ispanijoje?
– Taip, jie yra su manimi čia ir seka kiekvieną mano žingsnį aikštelėje.
– Prisimenu, kaip jūs prieš ketverius metus atėjote į Palangos miesto savivaldybę, nešinas Europos čempionato sidabro medaliu iš Prancūzijos. Tuomet jūsų mažylis maigė tėčio medalį, žiūrėdamas į visus.
– Oi, jis jau didelis, ir brolį jau turi. Mes jau keturiese. Gal kada nors kartu su sūnumis tris prieš tris varžybose sudalyvausiu?
– Esate rungtyniavęs Graikijoje, Turkijoje, Ispanijoje. Kurioje šalyje jums buvo sunkiausia žaisti krepšinį?
– (pauzė) Tas sunkumas galbūt ne tiek nuo šalies priklauso, o nuo krepšinio lygio... Džiaugiuosi, kad man teko žaisti labai stipriuose klubuose (R. Seibutis žaidė už Pirėjo „Olympiacos“, Atėnų „Marousi“, Bilbao „Lugan Aro“, Stambulo „Darüşşafaka“, o 2007 metais 50 šaukimu NBA naujokų biržoje buvo pakviestas į
Dalaso „Mavericks“–L.J.) Ne man vienam Ispanijos krepšinio lyga atrodo stipriausia Europoje. Saragosoje rungtyniauju antrus metus, o prieš 10 metų atstovavau Bilbao klubui.
– Jūs daugeliui – sėkmės įsikūnijimas. Ar jūsų gyvenime buvo juodų tarpsnių? Kaip jūs įveikėte?
– (Atsidūsta) Buvo visko – kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Bet man patinka pasakymas: kas mūsų nesužlugdo, tas mus sustiprina. Niekada neužmiršiu tų, kurie atvedė mane į krepšinį ir leido mano svajonei išsipildyti. Kai man sunku, tie žmonės vėl atsiranda šalia manęs. Treneris Arvydas Dočkus – vienas jų. Bet aš – optimistas. Jeigu net ir esu sukandęs dantis, to niekas nepamatys – vis tiek šypsausi.
– Kai būna sunku, ką dažniau darote: paskaitote gerą knygą, apkabinate lietuvišką ąžuolą ar einate giliau pakvėpuoti prie jūros?
– (Juokiasi) Tikrai esu gamtos žmogus, bet pirmiausia save apibūdinčiau kaip šeimos žmogų. Bet man reikia pabūti ir vienam, pamedituoti, kaip sakau, susidėlioti mintis. Tam pasivaikščiojimas prie jūros itin tinka. Ypač prie mūsų Baltijos.
– Jeigu jums kas nors šiandien pasiūlytų žvejoti, rinkti grybų ar medžioti, ką rinktumėmės?
– (Juokiasi) Nežinau. Man tai – sunkus klausimas (juokiasi). Ko gero, eičiau grybauti...Nesu „užkietėjęs“ žvejys, nors mano geras draugas, taip pat krepšininkas Mindaugas Reminas bandė mane prieš keletą metų nusivežti į žvejybą. Man labiau patinka traukti žuvį į krantą, nei visas tas pakankamai nuobodus jos viliojimo procesas (juokiasi).
– O slieką gaila užmauti ant kabliuko?
– Man tai – nelengva. Juk sakiau, kad esu gamtos žmogus – kiekvienas joje turi teisę gyventi (šypsosi).
– Kiti krepšininkai investuoja į statybas, tampa turizmo kompanijų reklaminiu veidu. Jūs investavote į krepšinio klubą („Palangos kuršius“) gimtojoje Palangoje, nors kalbėti apie tokios investicijos atsiperkamumą finansine prasme net neverta. Kodėl pinigus dedate ten, kur nėra investicinės grąžos?
– Žinote, ne viskas gyvenime yra pinigai. Bent jau man. Visada sau sakau: „Prisimink, iš kur atėjai ir kam esi dėkingas, kad esi ten, kur esi...“ Palanga – mano namai, mano bendruomenė, todėl džiaugiuosi, kad kartu su bendraminčiais – Martynu Giga, Dominyku Karpovičiumi, kurie taip pat žaidė krepšinį Palangoje ir su kuriais man teko žaisti paauglystėje – galime prisidėti prie Palangos bendruomenės gyvenimo, suteikti jai gerų emocijų. Esu įsitikinęs, kad „Palangos kuršiai“ – ne metų ir ne dvejų projektas. Mes žiūrime į ateitį ir sieksime klubą auginti ir stiprinti. Tik laiko viskam reikia.
– Jūsų klubo konceptas – būti orientuotiems į bendruomenę, socialinius dalykus – bent jau man atrodo naujas. Ypač Palangoje. Kur tokią idėją „nusižiūrėjote“?
– Toli žiūrėti mums nereikėjo. Geriausias to pavyzdys – Kauno „Žalgiris“, kuriame aš praleidau du metus. „Žalgiris“ daro stebuklus – ir krepšinio aikštėje, ir už jos. Tiesiogine prasme. „Žalgiris“ turi labai stiprias socialines programas, mano dabartinis „Saragosos“ klubas taip pat stipriai dirba ta linkme.
– Tikite, kad „Palangos kuršiai“ gali žaisti aukščiausioje Lietuvos krepšinio lygoje, LKL?
– Tuo nė kiek neabejoju. Visada svajoju apie didelius dalykus, nes tik siekdamas jų gali tobulėti. Džiaugiuosi, kad klubo vadovai – jauni, entuziastingi ir žinantys daug apie krepšinio klubo vadybą.
– Ar savo ateitį matote Palangoje?
– Tik joje. Labai noriu į pajūrį sugrįžti kartu su visa šeima.
– Ar jau išsirinkote vietą piliai pajūryje pasistatyti?
– (Juokiasi) Oi, ne, man pilių nereikia. Duok Dieve, kad tik būtų iš ko ką nors gerokai kuklesnio pasistatyti. Ir tikrai ne ant jūros kranto. Svarbiausia, kad visi sveiki ir laimingi būtumėme. O Palanga – puiki vieta vaikams augti.
– Prieš kelerius metus dalyvavote rinkimuose į Palangos miesto savivaldybės Tarybą su konservatorių sąrašu? Sutikote pabūti jauku? Ar tikrai jums politika nesvetima?
– Visada buvau visuomeniškas ir aktyvus. Džiaugiuosi, kad Palanga kyla ir klesti – norėjau būti jos augimo dalis, todėl ir sutikau būti rinkimų sąraše.
– Tai gal jūs – būsimasis Palangos meras?
– Oi, nemanau taip. Bet niekas nežino, kas bus ateityje (šypsosi). Save matau sporto srityje.