Kitoks Kazimiero Kontrimo gyvenimas

Palangos tiltas, 2022-10-21
Peržiūrėta
1522
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

K. Kontrimas šią savo nuotrauką, skirtą jų bendro darbo Kretingos vartotojų bendrovėje prisiminimui, 1942 m. balandžio 4 dieną savo ranka užrašė Akvelinai Šikšniauskaitei-Pliuškienei.
K. Kontrimas šią savo nuotrauką, skirtą jų bendro darbo Kretingos vartotojų bendrovėje prisiminimui, 1942 m. balandžio 4 dieną savo ranka užrašė Akvelinai Šikšniauskaitei-Pliuškienei.

1952 m. spalio 30 d. Smeltės kaime, netoli Grūšlaukės, žuvęs Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė (1913–1952), kaip ir visi pokario rezistentai, turėjo ir kitokį gyvenimą, kuris išliko jo amžininkų ir giminių prisiminimuose, senose nuotraukose. K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kniežų kaime, Barboros ir Jono Kontrimų šeimoje, kurios gražiai tvarkoma sodyba stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje. Gausioje šeimoje augo 16 vaikų: 6 sūnūs ir 10 dukterų. Ji valdė 29 ha žemės, tėvai stengėsi, kad jų vaikai gautų vienokį ar kitokį išsilavinimą, ugdė juos tėvynės meilės ir tautiškumo dvasia.

K. Kontrimas, baigęs Grūšlaukės pradžios mokyklą, mokslus tęsė Skuodo gimnazijoje, kur baigė 4 gimnazijos klases. Vėliau jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą, kurią 1934 m. rudenį Plinkšių dvaro rūmuose, netoli Mažeikių, įsteigė juos įsigijusi Lietuvos žemės ūkio ministerija. Po jos baigimo atlikęs karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, jis į tėvų sodybą ūkininkauti negrįžo – pradėjo dirbti Kretingos vartotojų bendrovėje, kuriai nuo 1923 m. vadovavęs gabus ir energingas vadovas, Lietuvos kariuomenės savanoris Juozas Pabrėža (1884–1944) stengėsi suburti jaunų, išsilavinusių darbuotojų kolektyvą, sugebėjusį sėkmingai dirbti sudėtingomis rinkos sąlygomis. Jo artimas bičiulis ir bendradarbis karys savanoris Stasys Piktuižis (1896–1945), bendrovėje pradėjęs dirbti nuo 1924 m. ir 1930 m. tapęs bendrovės parduotuvės Kretingoje vedėju, buvo gimęs Dirgalio kaime netoli Grūšlaukės, todėl netoliese gyvenusią Kontrimų šeimą jis pažinojo ir jauną, išsilavinusį, patriotiškai nusiteikusį Kazimierą rekomendavo bendrovės vadovui. Kretingos vartotojų bendrovė XX a. 4-ą deš. tapo didžiausiu Žemaitijos kooperatyvu, iš ūkininkų supirkinėjusiu žemės ūkio produkciją, ją realizavusiu kitiems prekybininkams, o taip pat parduodavusiu savo parduotuvėse ne tik Kretingoje, bet ir Darbėnuose, Salantuose, Jokūbave, Kartenoje ir Budriuose. 1931 m. Rotušės aikštės ir Vytauto g. kampe buvo pastatytas naujas 3-jų aukštų pastatas su prekybos salėmis, sandėliais, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis bendrovės darbuotojams.

Statybai naudotos plytos pagamintos J. Pabrėžos plytinėje šalia Salantų. Iš toliau į Kretingą atvykę dirbti bendrovės darbuotojai gyveno šio pastato III aukšte įrengtuose butuose, viename jų, tikėtina, gyveno ir K. Kontrimas. Čia gyvenęs S. Piktuižis pas save priėmė gyventi Kretingos privačioje pranciškonų gimnazijoje besimokantį savo sesers Barboros sūnų, būsimąjį skulptorių Antaną Mončį (1921–1993), su kurio šeima K. Kontrimas taip pat ilgainiui užmezgė draugiškus ryšius. Bendrovės kolektyvas buvo labai draugiškas, savo valgyklos patalpose švęsdavo religines ir valstybines šventes, taip pat įvairias progas: darbuotojų vardadienius, išleistuves į tarnybą kariuomenėje, netgi vieno ar kito darbuotojo perkėlimą į kitas pareigas. Žmonės vaišindavosi gana kukliai, visai nevartojo alkoholinių gėrimų. Svarbiausia buvo žmonių bendravimas ir draugiška atmosfera. Šiuose pobūviuose kartu su J. Pabrėža, jo šeima, bendrovės darbuotojais, dalyvaudavo ir K. Kontrimas, kas užfiksuota ne vienoje Pabrėžų šeimos archyve išsaugotoje nuotraukoje. 1922 m. į Šaulių sąjungą įstojęs S. Piktuižis į jos gretas stengėsi įtraukti ir jaunus bendrovėje dirbusius vyrus, nes tokių šiai organizacijai labai reikėjo. Šauliai – sukarinta visuomeninė organizacija, kurios nariai ne tik mokėsi savo tėvynės gynybai reikalingo karo meno, rengė karinius mokymus, aktyviai sportavo, užsiėmė tautiniu kultūriniu ugdymu, šalies valstybingumo puoselėjimu. Kretingoje šauliai buvo įkūrę klubą, aktyviai dalyvavo įrengiant miesto parką.

Šalia jo įsigytame sklype 1934 m. įruošė aikštyną su stadionu ir teniso kortais, 1935 m. pasistatė Šaulių namus su erdvia sale, scena ir pagalbinėmis patalpomis. Čia buvo įkurtas sporto klubas „Žemaitis“, kuriame veikė įvairių sporto šakų sekcijos, šauliai buvo subūrę chorą, pučiamųjų instrumentų orkestrą, dramos būrelį, tautinių šokių grupę. 1939 m. bendrovėje Šaulių sąjungai priklausę 4 darbuotojai su šaulių uniformomis įsiamžino mus pasiekusioje nuotraukoje. Kartu su K. Kontrimu ir dar dviem bendrovės darbuotojais nusifotografavęs S. Piktuižis įsisegęs visus savo užtarnautus apdovanojimus: 1928 m. įsteigtus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį (Nr. 862), Lietuvos nepriklausomybės medalį ir 1939 m. už sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą gautą DLK Gedimino III laipsnio medalį. Šie bendrovės darbuotojai į savo švarko atlapus Šaulių sąjungos ženklelį – Vyčio Kryžių ant skydo – įsisegdavo ir per eilines šventes ar iškilmingomis progomis. Bendras darbas sėkmingoje bendrovėje ir veikla Šaulių sąjungoje suartino S. Piktuižį ir K. Kontrimą, kuris tapo dažnu svečiu Piktuižių sodyboje Dirgalio kaime. Čia buvo švenčiamos religinės ir tautinės šventės, rengiamos derliaus sodinimo ir jo nuėmimo talkos. Deja, 1940 m. vasarą sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė. Šviesiausi Lietuvos žmonės, savo tėvynės gynėjai – kariai savanoriai, šauliai, įvairių tautinių ir religinių organizacijų nariai tapo sovietinės valdžios priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti, ištremti ar sunaikinti.

1941 m. gegužės 27 d. suėmus ir NKVD areštinėje Šv. Antano namelio rūsiuose įkalinus S. Piktuižį, K. Kontrimui suėmimo pavyko išvengti, nors neabejotinai ateityje jo būtų laukęs panašus likimas. Birželio 22 d. Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei, S. Piktuižis kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais atgavo laisvę ir grįžo į Kretingą, bet į darbą – ne: bendrovės parduotuvės vedėjo vietą užleidęs K. Kontrimui, pats pradėjo dirbti miesto savivaldybėje burmistro padėjėju. Siekis matyti savo tėvynę laisvą nuo bet kokios svetimos okupacijos K. Kontrimą 1943 m. atvedė į Lietuvos laisvės armijos (LLA), siekusios atkurti šalies laisvę, gretas. Čia jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Sunkūs karo metai, pogrindinė veikla subrandino K. Kontrimą, todėl 1944 m. pavasarį darytose nuotraukose jis atrodo gerokai suvyriškėjęs. Kaip pasakojo Monika Piktuižytė-Alonderienė (gim. 1935 m.), dviračiu į jų sodybą Dirgalio kaime K. Kontrimas atvykdavo vienas ar kartu su jos dėde S. Piktuižiu. Turėjęs ant trikojo tvirtinamą fotoaparatą, kurį nustatęs ant laikmačio, į kadrą spėdavo patekti ir jis pats.

Nujausdamas, kad tai gali būti paskutinės šv. Velykos, kurias gali sutikti legaliai, pabendrauti su jam artimais žmonėmis, juos įamžinti fotografijose, 1944 m. balandžio 9–10 dienomis jis apsilankė savo bičiulio S. Piktuižio, tuo metu dirbusio Kretingos miesto burmistru ir už nacistinės valdžios įsakymų nevykdymą įkalinto Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje, gimtojoje sodyboje, kur nusifotografavo su ten tuo metu gyvenusiais Piktuižių šeimos nariais. Kitą dieną jis apsilankė Mončių kaime, kur praleido laiką su Mončių šeima, jų giminaičiais Taujeniais nuo Salantų. K. Kontrimo nuotraukose įamžintų žmonių laukė panašus likimas, kaip ir daugumos to meto lietuvių.

A. Piktuižis buvo sovietinės valdžios suimtas ir kartu su savo broliu Stasiu žuvo sovietiniuose kalėjimuose. A. Mončys, pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno emigracijoje Paryžiuje ir čia tapo žinomu skulptoriumi, kai Taujenių šeima, taip pat pasitraukusi iš Lietuvos, vėliau įsikūrė Kanadoje. Iš nacių kalėjimo į savo tėviškę sugrįžęs S. Piktuižis, nors ir raginamas draugų ir artimųjų, į Vakarus nepasitraukė, pasidavė likimui, nors ir nujautė apie jam grėsusį pavojų. 1944 m. lapkričio 16 d. sovietinio saugumo pareigūnams Dirgalio kaime suėmus 4 šio kaimo vyrus – S. Piktuižį, jo brolį Aleksą, Feliksą Benetį ir Joną Kupę, jie daugiau niekada nebegrįžo į savo gimtinę, jų gyvybėms užgesus sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose.

O K. Kontrimas, pasirinkęs rezistento kelią, jį garbingai tęsė iki pat savo žūties 1952 m. spalio 30 d., tapdamas teisingo ir iki galo garbingai kovojusio, ištikimo priesaikai partizano pavyzdžiu.

Romualdas BENIUŠIS

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Praėjusį sekmadienį minėjome spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Brūkštelėjau  linksmesnių ir liūdnesnių prisiminimų iš savo žurnalistinės patirties, „Palangos tilte“ – taip pat. Galbūt ir jums bus įdomu išgirsti juos?


Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų sąraše į Seimą išrinkta Klaipėdos Marių rinkimų apygardoje Ligita Girskienė prisipažino žurnalui „Lietuvos pajūris, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, kad niekada nė sapnavusi nebuvo, kad vienądien būsianti politike. „Norėjau būti renginių režisierė“, –  šypsojosi L. Girskienė. 


Viename iš įvažiavimų į kurortą, Šventosios gatvėje, darbuojasi kelininkai – čia vyksta remonto darbai. Dar šią vasarą Šventosios gatvė ženkliai pasikeis – bus paklota nauja asfaltbetonio danga, sutvarkyti kelkraščiai, pasirūpinta ir kelio ženklinimu.


Balandžio 5-ąją pasibaigė visą savaitę vykusi jau penktoji šventė „Palangos dienos“. Į paskutinį renginį pakvietė Palangos kurorto muziejus, kasmet tradiciškai organizuojantis „Suneštinį muziejų“. Šiemet jis buvo kiek kitokio formato, norintieji galėjo dalyvauti dviejuose konkursuose – fotografijų ir eksponatų.


Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis...


„Medalio žmogus“ – taip pavadinta dar visai neseniai išleista knyga apie žymų medalininką Petrą Gintalą. Jau seniai žinomas menininkas save įvardina kaip dviejų miestų gyventoją – jis gimė Telšiuose, tačiau gyvenimas taip surėdė, jog teko gyventi ir Palangoje, kur ir baigė mokyklą, atrado savo pirmuosius meninius gebėjimus, vėliau vėl grįžo į...


Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių –...


Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“. Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška...


Tik sužinojęs mūsų pokalbio temą, A.Sendrauskas sakė nelabai su ja sutinkąs. Taip, gyvenimas esąs trumpas, taip, sustoti negalima, tačiau stabtelėti reikia. Kitaip net nespėsi pajusti, kad esi laimingas. „Gal ir sudarau įspūdį skubančio, lekiančio žmogaus. Esu net girdėjęs sakant, kad manęs visur per daug, – šypteli pašnekovas. – Bet toks jau aš esu...


Viena iš Palangos Anoniminių Alkoholikų grupės „Gintaras“ įkūrėjų ponia Jadvyga jau daugiau nei 13 metų visiškai nevartoja alkoholio, džiaugiasi geresne gyvenimo kokybe ir stengiasi padėti kitiems, kovojantiems su alkoholizmu. „Svarbiausia, kad pats žmogus norėtų pasveikti“, - sako moteris.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius