A. Ziabkus: „Per 13 metų esu priverstas išmanyti ir savivaldos reikalus“

Švenčiant Lietuvos vietos savivaldos dieną, praėjusį penktadienį įvertintos ir apdovanotos didžiausią pažangą atskirose srityse padariusios savivaldybės bei apdovanoti žmonės, prisidėję, kad vietos savivalda taptų stipresnė, efektyvesnė ir artimesnė kiekvienam gyventojui. Pernai laimėjusi „Auksinę krivūlę“ švietimo srityje, šiemet Palanga liko be apdovanojimų. Užtat malonus netikėtumas laukė „Palangos tilto“ bendradarbio Alvydo Ziabkaus, kuris už komentarus laikraščiui savivaldos tema laimėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos įsteigtą Jono Vileišio 1000 litų premiją. Ta proga „Palangos tilto“ redaktorius pakvietė kolegą A. Ziabkų atviram pokalbiui.

– Sveikiname su laimėjimu. Ar tikėjai savo sėkme?
– Šiame konkurse dalyvavau visiškai atsitiktinai, perskaitęs savivaldybės atstovės spaudai visiems žurnalistams persiųstą konkurso organizatorių kvietimą. Perskaitęs sąlygas supratau, kad apie savivaldos problematiką Palangos laikraščiuose rašau jau seniai, todėl sunkumų surasti tris reikalaujamus straipsnius nebuvo. Neskaičiau kitų laureatų rašinių, todėl sunku būtų pasakyti ar aš tarp jų patekau pelnytai. Nujaučiau, kad mano apžvalgos gali sudominti konkurso rengėjus, tačiau nebuvau tikras ar bus gerai įvertintas mano kiek kategoriškas stilius, vertinant įvykius savivaldybėje. Kita vertus, tai buvo gera proga pasitikrinti, ar tai ką aš rašau, yra aktualu. Geri atsiliepimai manęs dažniausiai nepasiekia, internetiniame „Palangos tilto” puslapyje komentaruose skaitau nepatenkintųjų atsiliepimus. Ilgainiui taip gali iš tiesų pagalvoti, kad mano rašiniai niekam neįdomūs ir tai aš darau be reikalo.
– Kokia buvo tavo straipsnių apie savivaldą Palangos tilte pradžia?
– Kalbant apie pradžią, reiktų prisiminti 2001 metus, kai mano savaitės komentarai pasirodė vietos spaudoje. Dirbdamas „Lietuvos ryto” Palangos zonos korespondentu mačiau daug keistų valdžios poelgių ir „lygioje vietoje“ atsiradusių problemų, apie kurias knietėjo pareikšti savo nuomonę. „Lietuvos ryte” dauguma temų respublikiniam mastui buvo per smulkios, be to, apie jas rašant nacionaliniam dienraščiui, savo nuomonę buvau priverstas užgniaužti. Apie tai kartą pasidalinau su tuomečiu „Klaipėdos” laikraščio redaktoriumi Antanu Stankevičiumi, kuris man pasiūlė rašyti į „Klaipėdą”. Tačiau šis pasiūlymas man netiko, „Klaipėda” – regiono dienraštis, kuriame akcentuoti vieną miestą būtų netinkama. Tuomet pasiūliau savo pastebėjimus „Vakarinei Palangai”, tačiau su viena sąlyga – kad aš būčiau pristatomas kaip „Lietuvos ryto” apžvalgininkas. „Lietuvos ryto” žurnalistams yra taikomas reikalavimas nebendradarbiauti su kitais leidiniais, televizijomis be redakcijos vadovų sutikimo. Tokį leidimą gavau, bet su šia sąlyga. Tiesa, noriu užtikrinti, kad „Lietuvos ryto” vadovai į mano rašinius visiškai nesikiša ir, ko gero, iki šios premijos visiškai apie tai buvo užmiršę. Taip, kad „Lietuvos ryto” apžvalgininku pasirašinėju ne norėdamas pakelti savo vertę, o tiesiog prispirtas reikalo. Mielai pasirašinėčiau tik vardu ir pavarde, nes savo mintis reiškiu kaip pilietis.
Mano apžvalgos buvo spausdinamos visuose vietos laikraščiuose, kurie tik buvo spausdinami Palangoje. Taip atsitiko dėl to, kad ilgainiui nesutapdavo mano ir jų redaktorių nuomonės. Noriu visiems aiškiai pasakyti, kad savo apžvalgose esu tikras ir būtent čia išsakau tai, ką galvoju. Niekuomet nesu rašęs priešingai, nei mano nuomonė. Šią man duotą galimybę labai branginu, todėl antroji sąlyga redaktoriams buvo – rašau, ką ir kaip noriu be jokių cenzūrų ir trumpinimų. Nepatinka tai, kaip aš tą darau – atsisveikiname iš karto. Taip ir buvo, kartą valdžioje esančių mano kritikuojamų partijų atstovai tame pačiame laikraštyje pradėjo užsakinėti savo reklamą, kitą kartą savo apžvalgose užsipuoliau vieną įmonę – nuolatinę laikraščio „maitintoją“ apmokama reklama. Dar viename laikraštyje mūsų bendradarbiavimas baigėsi po keletos numerių, kai jis atsisakė spausdinti mano kritiką vienai miesto šventei, kurios šis laikraštis buvo vienas iš informacinių rėmėjų. Su „Palangos tiltu” draugauju jau senokai ir nesutarimų nepamenu, nors man po ranka pasitaiko ir laikraščio reklamos davėjai, apie kuriuos aš nieko nežinau. Nežinau, kaip bus toliau, bet „Palangos tiltas” mūsų mieste kol kas man sudaro paties demokratiškiausio leidinio įspūdį. Jis sugeba įtikinti savo reklamos davėjus, kad atskirą nuomonę, jei ji ir nėra kam nors priimtina, reikia atskirti nuo verslo santykių.
– Ar save laikai geru savivaldos ir Palangos savivaldybės reikalų ekspertu?
– Per 13 metų, kai rašau savaitės komentarus, esu priverstas išmanyti ir savivaldos reikalus, ir politinius skersvėjus. Spėju, kad net kurorto politikos veteranai, visą šį laikotarpį taryboje buvę su pertraukomis, jų metu nuo miesto politinio gyvenimo labiau atitrūkdavo nei aš, nes man teko politinius įvykius ir pasikeitimus sekti nuolat. Ir ne vien tik sekti, tačiau ir juos vertinti. Kiekvienam politikos apžvalgininkui yra svarbu intuicija, reiškinio tikrųjų priežasčių matymas. Stengiuosi vadovautis taisykle, kad negali būti nuoga kritika. Jei manai, kad valdžia kažką daro ne taip, ar klaidingai – visada siūlyk išeitį. Jei ji ir nėra visiškai teisinga, gali sukelti nors polemiką, kurios metu gali gimti vienintelis problemos sprendimas. Pasakyti, kad yra blogai ir nepasiūlyti savo sprendimo būdo – yra bailių, kvailių arba už savo žodžius atsakomybės nejaučiančių žmonių požymis.
– Kaip tau atrodo, pasikeitė Palangos savivaldybės darbas per pastaruosius 5-7 metus?
– Jis tapo dalykiškesnis, konkretesnis. Mažiau tuščių plepalų, bevaisių ginčų, ambicijų, kurios miestui visiškai nieko neduodavo. Tai ir matėme – visišką Palangos stagnaciją, kuri tęsėsi iki pat 2011 metų. Praėjusioje kadencijoje labai tikėjau liberalais, kurie iš esmės būdami verslininkais, žino nuo ko reikia pradėti, kad miesto gyvenimas pajudėtų į priekį. Juo labiau, kad liberalai tą kartą gavo didžiausią palangiškių palaikymą. Tiek daug mandatų anksčiau Palangoje nebuvo gavusi nė viena partija. Atrodytų, planuojamų sprendimų nevaržo nė koalicijos partneriai. Tačiau paaiškėjo, kad iš liberalų – tuščia vieta. Per 4 metus jie ir merus keitė, tačiau mieste nepadarė nieko apčiuopiamo, kas liktų istorijai. Per tą kadenciją visu didumu atsiskleidė dar vienas pūlinys – kai kurie palangiškiai į politiką eina siekdami naudos ne miestui, bet sau. Į valdžią patekę verslininkai tai išnaudoja net efektyviau. Kokių sprendimų miestui galima tikėtis iš tokių politikų, kurie derybose dėl koalicijos pateikia sąlygą, kad jų partijos atstovams J. Basanavičiaus gatvėje būtų skirtos 4 prekybos vietos? Arba iš politiko, kuris patekęs į valdančiąją koaliciją mero tiesiai šviesiai paklausia – o kokia iš to nauda mano šeimai. Arba politikai, kurie išnaudoja savo pažintis ministerijose, kad būtų stabdomas Palangoje statomų objektų finansavimas. Girdi, taip mes sukompromituosime dabartinę valdžią, o kai laimėsime rinkimus, valstybės finansavimo maišelį atrišime. Arba vienas politikas, kuris sakosi žinąs būdą, kaip nuo parkavimo mokesčio atleisti palangiškius. Tačiau jį pranešiąs tik per rinkimus. Kad būtų balsuojama už jo partiją ir konkrečiai jį. Tokius politikus prie valdžios negalima prileisti arčiau, kaip per patrankos šūvį. Tai miesto kenkėjai, kuriems visiškai nesuprantama savivaldos esmė. Jie patekimą į valdžią išnaudoja tik kaip eilinį aukštesnį postą, kuris suteikia didesnį atlyginimą ir platesnes galimybes. Kad jie visuomeniniais pagrindais užsikrovė naštą papildomai dirbti miesto gerovei – apie tai pamiršta. Jokios atsakomybės.
– Ką atsakytum tiems, kurie teigia, kad tavo komentarai yra užsakyti Palangos mero? 
– Aš žinau, kas tas kalbas skleidžia. Jų norėčiau paklausti, kas tuomet mano komentarus užsakinėjo 2001 metais, kai Š. Vaitkaus politikoje nebuvo nė kvapo? Ar Š. Vaitkus užsako ir kritiką savo atžvilgiu? Apie tariamus užsakymus noriu pasakyti štai ką. Aktualią temą pasufleravęs ar apie svarbų įvykį pranešęs žmogus automatiškai tampa būsimo straipsnio užsakovu. Būna net tokių, kurie, kiek uždelsus, atakuoja skambučiais ir klausia – kodėl nesidomite tema? Tuomet neiškentęs tokio spaudimo viską stumi į šalį ir puoli domėtis rašyti tai, ką jis „užsakė”. Tad kas jis – užsakovas? Sakyčiau, kad taip. Ir kad daugiau tokių užsakovų ateitų į laikraščio redakcijas. Tačiau niekada nesu rašęs to, kam pats nepritariu. Sulaukiu pakankamai pasiūlymų savo komentaruose aprašyti vieną ar kitą temą, tačiau jei ji įdomi tik tam žmogui, ar tenkina tik siaurus jo interesus – nedvejodamas atsisakau. Kaip sakiau, branginu savo tribūną, kurioje galiu atvirai išsakyti savo nuomonę bet kokiu klausimu.
– Vis tik negaili komplimentų Š. Vaitkui. Kas nepatinka tau jo asmenyje? Veikloje?
– Komentaro žanras reikalauja kritiško įvykių ir reiškinių vertinimo. Anksčiau juos rašyti man buvo labai lengva, nes kur bedursi – ten valdžios „kliurkos“. Mano galva, tai buvo ir dėl to, kad politinių susitarimų dėka merais išrinkti žmonės paprasčiausiai ėjo pareigas. Vakarais grįždavo namo, savaitgaliais iškylaudavo, problemas spręsdavo tik tuomet, kai jos iškildavo ir neužmiršdavo pasiimti algos.
Reikia pripažinti, kad atėjus merui Š. Vaitkui, pasikeitė ir požiūris į mero postą ir rūpestis Palanga. Kad ir kaip norėtum ir toliau kritikuoti miesto valdžią, turi pripažinti, kad to, kas per ketverius metus padaryta mieste, nebuvo pasiekta ne tik, kad per 20 metų, bet per tokį trumpą laiką – ir sovietmečiu. Galima būtų ieškoti dėmių ant jo švarko, bet ar tai būtina? Tai būtų pernelyg smulkmeniška ir neobjektyvu. Tai būtų tas pats, jei garsų rašytoją maišytumėm su žemėmis todėl, kad jis daro rašybos klaidas. Nepamirškime, kad merą miestas privalo vertinti pagal jo pasiektus rezultatus. Meras – ne grožio konkurso dalyvis, kuriam būtina patikti visiems. Mums gal nepatinka ir erzina mūsų darbdavys, direktorius, tačiau jei jam vadovaujant įmonė dirba sėkmingai, mes laiku gauname atlyginimą, mums netrukdoma dirbti, mes iš tos darbovietės juk niekur nebėgame vien todėl, kad direktorius mums atgrasus.
Apie Š. Vaitkaus asmeninius neigiamus bruožus, kol jie labai netrukdo mero darbui, kalbėti būtų negražu. Kaip ir kiekvienas žmogus, charakterio trūkumų turi ir meras. Gal kam nepriimtini jo sprendimo būdai, priemonės, kuriais jis siekia savo tikslų. Tačiau kol šie tikslai yra ir miesto tikslai – miesto gyventojai jam priekaištauti dėl kažkokių charakterio savybių neturėtų teisės. Viena galiu pasakyti, gėdos jis per tuos ketverius metus Palangai dar nebuvo padaręs. Ir tai ne panegirika, komplimentas merui, o fakto konstatavimas. Todėl kažkam komplimentais atrodanti mano nuomonė apie merą tėra tik faktai, kurių ignoruoti arba jų nepastebėti mes negalime.
– Kuo skiriasi, tavo nuomone, laikraštis „Palangos tiltas“ nuo kito miesto laikraščio?
– Ilgas bendras abiejų laikraščių sugyvenimas mūsų mieste įrodė, kad palangiškiams reikalingi abu laikraščiai. Jie turi savo skaitytojų ratą todėl, kad yra gana skirtingi. Bendras Palangos laikraščių bruožas – palyginti su kitų rajonų spauda, kurorto laikraščiai yra pernelyg politizuoti. Nors abu laikraščiai siekia objektyvaus įvykių vertinimo, ne visuomet tai pavyksta. Priežastis labai paprasta – konkuruojančios partijos yra pasidalinusios abu laikraščius savo politinei reklamai. Todėl, kas viename gali atsispindėti kaip negerovė, kitame tas pats reiškinys ar įvykis tapomas kiek švelnesnėmis spalvomis. Manyčiau, kad norint susidaryti objektyvų vaizdą, reikia skaityti abu laikraščius.
– Sudaryk visų laikų kurorto politikų, labiausiai turėjusių įtakos Palangos vystymuisi, sąrašą...
– Kiekvienas prie miesto vairo stovėjęs politikas kažkiek pakeitė miestą. Lengviau būtų pasakyti, kieno indėlis yra mažiausias. Gal mažiau įtakos padarė trumpam miestui vadovavęs Justinas Šatkauskas, Raimondas Palaitis mero postą išnaudojo startui į plačiuosius politinius vandenis, kuriuose jis ir paskendo. Miestui jis darė tik tiek, kiek tai buvo naudinga jo politiniams reitingams. Tai įrodo šis faktas, kad iš tolimojo plaukiojimo grįžęs namo jis čia tapo nepageidaujamu. Mero poste susikompromitavo amžinatilsį Egidijus Rimkus. Jo siekiai gal ir buvo geri, bet jis vyriausiojo architekto konkursui turėjo įtakos neleistinomis priemonėmis, pasielgęs, kaip savo bendrovėje. Teisiamųjų suolo jis išvengė, bet iš politikos teko pasitraukti. Daugiau tikėjausi iš R. Kirstuko, tačiau kažko apčiuopiamo pasiekti jam trukdė ryžto stoka, o jį pakeitęs V. Stalmokas dalinosi tik vizijomis, visiškai nesuprasdamas, kaip jas įgyvendinti. Užtenka prisiminti jo garsųjį projektą „Miesto vartai”, kuris iš tiesų būtų pakeitęs Palangos veidą.
– Kokia tavo prognozė dėl būsimų savivaldos rinkimų?
– Rinkimų rezultatai didžiąja dalimi labai priklauso nuo rinkimuose dalyvaujančių žmonių skaičiaus. Kuo jis didesnis, tuo mažiau šansų tarybon pakliūti tiems, kurie į politiką pakliuvo atsitiktinai, kuriems pirmiausia rūpi ne miestas. Jei anksčiau savivaldos rinkimuose dalyvaudavo apie 55 proc. rinkėjų, šį kartą dėl tiesioginių mero rinkimų prognozuoju 65-70 proc. aktyvumą. Tai padidins vieno mandato kvotą ir neleis į tarybą pakliūti populistiniams marginalams. Manau, kad į rinkimus atėjęs didesnis būrys rinkėjų pripažins tai, kas matoma mieste ir konservatoriams atiduos nuo 9 iki 12 mandatų. Tradicinius 3-4 mandatus turėtų gauti liberalai, 1-2 gal išpeš socialdemokratai, vienas gali atitekti Darbo partijai, nors ji kurorte niekuomet nebuvo populiari. Šį mandatą gali pelnyti viceministrės G. Krasauskienės įvaizdis, nors ką gero per šį laikotarpį ji padarė miestui, sunku būtų pasakyti. Abejoju, ar dėl savo susipriešinimo mieste į tarybą pateks Lietuvoje ant bangos esantys tvarkiečiai. Prognozuoju, kad konservatoriams pritraukus daugiau abejojančių ir savo balsus dalinančių tik pažįstamiems ir kaimynams, kitąmet taryboje turėtų būti mažiau partijų.
– Ar pakaks Š. Vaitkui pirmojo tiesioginių mero rinkimų rato tapti naujos kadencijos meru? Kokie du kandidatai liks už jo? 
– Konkurencijos Š. Vaitkui nematau, ir, manau, kad antrojo turo neprireiks. Taip atsitiko dėl to, kad Š. Vaitkus šią kadenciją sėkmingai išvairavo be klaidų ir nesėkmių. Smulkūs ir nekonkretūs opozicijos kabinėjimaisi prie mero duoda tik priešingą rezultatą. Kita vertus, visi politikai, jei jiems iš tikro rūpi miestas, turėtų pripažinti, kad meras kol kas savo darbą dirba gerai ir jis turėtų tęsti dar vieną kadenciją. Jei taryboje esantys politikai yra savotiški įmonės akcininkai, ar jie keistų sėkmingai dirbantį direktorių, vien dėl to, kad su juo baigėsi terminuota sutartis? Kas užims antrą ir trečią vietą, ne tiek ir svarbu. Juo labiau, kad visi kandidatai dar nėra žinomi. Bet kuriuo atveju, konkuruoti su Palangoje stebuklus parodžiusiu Š. Vaitkumi bet kuriam politikui prilygs politinei savižudybei.
– Ar tai – pirmasis tavo žurnalistinės veiklos įvertinimas?
– Prieš daugiau nei 10 metų esu tapęs Vyriausybės ir STT paskelbto konkurso antikorupcijos tema laureatu. Šiaip lįsti į konkursus pats ne itin mėgstu ir šio konkurso laureato vardo labai nesureikšminu. Man regis, kad Žurnalistų sąjunga pati turėtų vykdyti nuolatinį šalies spaudos monitoringą ir pati paskelbti įvairių konkursų rezultatus. Dabartinė tvarka, kai žurnalistas pats privalo rodyti iniciatyvą, man primintų situaciją, jei į Lietuvos futbolo rinktinę būtų priimami tik tie, kurie pageidauja patys. Kažin ar tokiu principu suburtoje rinktinėje žaistų pajėgiausi šalies žaidėjai.