Baltijos jūros krantus apžvalgė keliaudamas dviračiu

Rosita SIMONAUSKAITĖ, 2016-06-27
Peržiūrėta
2292
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Baltijos jūros krantus apžvalgė keliaudamas dviračiu

„Keista, net kojos dreba, nesitiki, kad jau esu savoje žemėje“, – šypsojosi kelionę aplink Baltijos jūrą dviračiu pabaigęs vėžaitiškis Valdas Dumašius. Palangoje – paskutinėje savo kelionės tikslo stotelėje – šį energingą vyrą pasitiko būrelis bičiulių, panorusių pasveikinti įveikus šį ilgą, bet itin įdomų sau mestą iššūkį ir sužinoti visas detales. O įspūdžių būta išties daug ir labai įdomių. Svarbiausia, anot Valdo, jis išpildė vieną iš savo svajonių – sutiko Laplandijoje Kalėdų senelį. Tačiau palangiškiai pastebėjo, kad jis sau įteikė gerokai didesnę dovaną – jo akys švytėjo tarytum po apsivalymo.

Kultūringesni tampa ir lietuviai
Įveikęs apie 6 tūkst. kilometrų Valdas Palangoje neatrodė nei kiek pavargęs. „Visko buvo. Netgi tokių akimirkų patyriau, kai atrodė, kad viskas, nebegalėsiu toliau minti. Bet įveikiau kliūtį ir vėl atrodė smagu. Ypač, kai sutinki tiek daug šaunių žmonių“, – pasakojo iššūkių mėgėjas. Beje, prieš trejus metus jis dviračiu į kelią leidosi siekdamas apvažiuoti visą Lietuvą. Šįkart jis keliaudamas aplink Baltijos jūra aplankė keletą šalių – Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Švediją, Suomiją, Estiją ir Latviją.
Neabejotina, jog visose aplankytose šalyse žmonės labai skiriasi. Tą patvirtino ir V. Dumašius. „Pastebėjau, jog Skandinavijos šalyse į dviratininkus reaguojama visiškai kitaip nei pas mus, bet galiu pasidžiaugti, jog ir mūsų šalyje situacija jau gerėja. Tikiu, kad po dešimties metų šioje srityje mes galėsime prilygti kitoms šalims. Skandinavijos šalyse ir patys žmonės labai draugiški, visuomet buvo linkę pagelbėti, suteikti nakvynę. Buvau labai nustebęs. Nuomonę į keliautojus pakeičiau ir pats. Jeigu kas paprašytų pastogės, neabejotinai ją suteikčiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Bet, anot Valdo, dėl nakvynės keliaudamas labai galvos nesuko. „Miegodavau bet kur – ir parkuose, ir vasarnamiuose. Su vienu iš kelionėje sutiktu dviratininku įsikūrėme parke, kuris buvo mieste. ir ką jūs sau manote? Niekam ten mes nerūpėjome. Nors ir valgį gaminomės užsikūrę laužą. Daug vežiausi kartu su savim daiktų, bet dar ir viryklės pasiimti neįstengiau“, – šypsojosi energijos nestokojantis vyras.

Išsivysto nauji instinktai
Valdo kelionė aplink Baltijos jūrą truko maždaug šešias savaites. Paklaustas, kaip gi jis sumanęs leistis į tokią nelengvą kelionę, Valdas papasakojo, jog prieš keletą metų jį tai padaryti paskatino čia lankęsis vokietis. „Jis man papasakojo, kad keliauja į įvairias vietas, patiria puikių įspūdžių. Mane sužavėjo jo pasiryžimas. Nusprendžiau pabandyti ir aš. Tad jau buvau susiruošęs į šią kelionę vykti pernai, bet nebepavyko, tad iškeliavau šiemet“, – pasakojo vėžaitiškis.
Pasak pašnekovo, baimės jis nejautęs dėl nežinomybės, visgi dviračiu važinėja dažnai, tačiau sunku buvo kelionei susiruošti. „Nežinojau, kiek daiktų prisidėti, kas man bus labiausiai reikalinga, tad prisikroviau daugiau nei išties reikėjo. Jeigu vėl leisčiausi į kokią kelionę, jau žinočiau, kaip krauti bagažą. Labai gerai, kad nepavedė dviratis. Buvau nusipirkęs geras padangas, tad atlaikė“, – šypsojosi Valdas.
Kelionę praturtino ne tik išvysti kraštovaizdžiai, miestų architektūra, bet ir sutikti žmonės. Anot V. Dumašiaus, visi sutikti keliautojai buvo labai draugiški, su jais būtų buvę galima kalbėtis valandų valandas. „Sutikau labai įdomių žmonių, išsklaidžiusių visas mano baimes. Pavyzdžiui, sutikau tokių, kurie keliauja jau pusantrų metų. Numina po tris šimtus kilometrų per dieną. Aš vidutiniškai įveikdavau po 130 kilometrų, bet buvo tokių dienų, kai nuvažiavau ir 60 kilometrų per dieną. Be to, palaipsniui išsivysto nauji instinktai, padedantys greičiau susirasti nakvynės vietą ar kaip pasipildyti vandens atsargas“, – atskleidė pašnekovas, papasakojęs, jog sutiko jaunuolį, kuris apkeliavo jau bemaž visą Europą, o dabar ketinąs nuvykti ir iki Kinijos, o tai jo pirmoji kelionė. Itin smagiai nuteikė ir susitikimas su vyru, kuris į kelią leidosi su trijų šunelių kompanija.
Su visais sutiktaisiais pakeleiviais, anot V. Dumašiaus, būtų galėjęs praleisti po keletą parų, tačiau jį spaudė laikas – siekė kuo greičiau pasiekti užsibrėžtą tikslą. „O esama tokių keliauninkų, kurie neturi šeimos, niekas jų nevaržo, tad taip įsisuka į tą ratą. Pavyzdžiui, apsigyvena pas kokius draugiškus užsieniečius, jiems ten visai patinka, taip ir mėnuo praeina. Arba tiesiog pernelyg daug laiko praleidi kalbėdamas su sutiktais žmonėmis. Jeigu būčiau su visais kalbėjęsis tiek, kiek norisi, tikrai dar nebūčiau grįžęs“, – apie keliautojus papasakojo dviračių mėgėjas.

Sutiko Kalėdų senelį
Didžiausia Valdo svajonė šios kelionės metu buvo sutikti Kalėdų senį, patikrinti, o kaip gi jis ten gyvena. Tad nuvykęs į Laplandiją jis tą ir padarė.
„Labai knietėjo su juo pabendrauti, laimei, tą padaryti galėjau dykai, nes pamačiau, jog Senelis tikras verslininkas, – juokėsi Valdas. – Truputį pasikalbėjome, jis manęs teiravosi, iš kur esu. Buvo malonu išgirsti, jog jis žino didžiuosius mūsų miestus. Galiausiai pasiūlė nusifotografuoti kartu, bet kai sužinojau, kokia šios fotografijos kaina, tai jos nelabai benorėjau. Įsivaizduojate, už fotografiją su Kalėdų seneliu reikia pakloti 30 ir daugiau eurų. Man pasirodė pernelyg prabangu“.

Patyrė ir sunkių akimirkų
Kelionėje Valdas patyrė daug įvairių nuotykių, taip pat ir oro sąlygų. „Visokių dienų buvo. Net ir sniegą pajutau. Vykdamas iki Stokholmo, beje, šis miestas mane labai sužavėjo, jokių priekaištų jam negalėtum išsakyti, patyriau labai sunkių akimirkų. Myniau kalnais, dar pūtė stiprus vėjas, buvo kilusių minčių, jog šios atkarpos tikrai nebeįveiksiu, bet pasisekė šią kliūtį įveikti ir sėkmingai pasiekiau keltą“, – atskleidė V. Dumašius. Beje, vyrą sužavėjo ne tik Stokholmas, bet ir Lenkija. Pasak Valdo, lenkai spėriai vejasi Vokietiją – puikiai tvarkosi.
O kalbant apie pagalbos rankos ištiesimą, tai lenkai, anot Valdo, pasiteiravus kelio, tuoj pat išsitraukdavo išmaniuosius telefonus ir viską parodydavo, vokiečiai paaiškindavo, bet labai atmestinai, o štai danai, švedai suteikdavo itin išsamią ir tikslią informaciją, suomiai dažnai likdavo abejingi.

Kelionė – ne brangi
Palangiškiams vėžaitiškis atskleidė, jog kelionės pradžioje buvo nusprendęs badauti, tačiau vėliau pamatė, kad sunku ištverti be maisto – jėgos senka greičiau nei jis galėjo numanyti. „Lyg važiuočiau tuščiu baku. Jėgos greit apleido“, – tikino Valdas. Tačiau net ir be badavimo Valdas atrodė taip tarsi apsivalęs. „Valdai, tavo akys tokios šviesios, blizga iš tolo, lyg išsivaliusios“, – pastebėjo palangiškis Arūnas Dobilaitis.
Žinoma, visiems įdomu buvo ir tai, kiek gi kainavo tokia kelionė. Pasak Valdo, užtenka ir 300 eurų, jam būtų taip pat užtekę, tačiau išleido šiek tiek brangiau dėl „itin prabangaus“ kelto. „Apgavo mane. Nesitikėjau, kad tiek paprašys, už persikėlimą sumokėjau 55 eurus, kai tuo tarpu su kitais keldavausi už 15 eurų ar dar mažiau“, – nesklandumą apibūdino V. Dumašius. Kitu atveju, jeigu viskas klostosi sklandžiai, užtenka minėtųjų 300 eurų ir dar net galima užsidirbti, pavyzdžiui, parduodant butelius, kaip kad daro daugelis keliautojų.
Sugrįžęs Valdas tikino, jog nesigaili nė vienos patirtos akimirkos, nedingstanti šypsena nuo veido tai tik patvirtino. O dar ir kitaip pradėjo žiūrėti į pasaulį: atviriau, draugiškiau, netgi džiugiau, kai norisi visus apkabinti, visiems šypsotis ir sveikintis.
„Kokių nuostabių Baltijos krantų išvydau, tikrai verta nukeliauti. Galima susiorganizuoti net ir kelionę pėstute pajūriu link Latvijos. Ten visiškai kitoks nei pas mus kraštovaizdis“, – teigė Valdas.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius