Fausta Simaitė: „Esu tyli patriotė! Man Palangoje – geriausia.”

"Palangos tilto" informacija, 2019-12-12
Peržiūrėta
2219
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Faustos Palangoje nepastebėti tiesiog neįmanoma. Jos, žurnalistės, fotografės, tinkliaraštininkės, pilna kurorte visur, o po jos neatsiejama stiliaus detale, dideliu sombrero – plačiabryle skrybėle – galėtų nuo lietaus pasislėpti visa keturių asmenų šeima. Fausta Simaitė mielai atsakė į laikraščio "Palangos tiltas" klausimus.
– Ar labai myli Palangą? Kodėl?
– Kaip galima nemylėti miesto, kuriame užaugai? Palanga – tai mano namai, kuriuose gimė svajonės, planai. Šis miestas man labiau asocijuojasi su vidiniais išgyvenimais ir emocijomis, o ne fizine vieta. Meilė jam augo nuo vaikystės.
– Kodėl iki šiol Palangos neiškeitei į Londoną, Niujorką ar Paryžių?
– Buvau išvykusi studijuoti į Kauną, ten praleidau septynerius metus, po kurių nusprendžiau grįžti į pajūrį. Nemanau, kad Palanga taps mano galutine stotele, tačiau čia visada gera grįžti, čia jaučiuosi saugi, rami, laiminga. Esu tyli patriotė. Didieji pasaulio miestai ir šurmulys niekada manęs nežavėjo. Tikiuosi aplankyti juos visus, tačiau nepaversti jų namais.
– Beje, kokie tavo buvusių draugų mokykloje likimai. Kiek jų emigravo? Ar pasikalbi su jais?
– Palaikau ryšį vos su keliais bendraklasiais. Kiek žinau, visiems sekasi neblogai. Mes visi buvome labai skirtingi, todėl mūsų keliai išsiskyrė. Emigravusių iš Lietuvos yra vos keli.
– Trumpai drūtai: kokie Palangos privalumai? O trūkumai?
– Ramybė sielai, stiprybė kūnui, gydanti tyla ir grožis akims – visa tai randu Palangoje. Kadangi man daug nereikia, tai man nieko čia ir netrūksta...
– Tu-visų galų meistras: ir tekstus meistriškai rašai, ir fotografuoji, ir dizainas tau mielas. Ko gyvenime dar norėtum išmokti?
– Norėčiau lavinti jau turimas žinias ir daugiau dėmesio skirti fotografijai. O išmokti visko kiek galima daugiau, pradedant tapyba ir poezijos rašymu, baigiant renginių organizavimu ir projektų kūrimu. Mane visada žavėjo psichologija, žmonių kūno kalba, tikiuosi kada nors skirti laiko ir šioms sferoms.
Tavo tėtis Saulius – žinomas pajūrio bokso specialistas. Kodėl nepasirinkai profesionalios ringo kovotojos kelio? Ar esi bandžiusi į „kriaušę“ pasmūgiuoti?
– Kaip bebūtų keista, ne. Niekada neteko smūgiuoti į kriaušę, nors vaikystėje to labai norėjau ir vis zyzdavau tėčiui į ausį, bet vis išgirsdavau griežtą „ne”. Būdama maža visur karstydavausi, tad rizikos susilaužyti nosį bent bokso ringe stengėmės išvengti.
– Kas tave „žiauriai“ pralinksmina ir suerzina?
– Labiausiai mane pralinksmina mano šeima. Jie sugeba iš manęs išspausti šypseną, net kai viduje liūdžiu. Labai gerai sutariu su savo broliu, močiutėmis, mūsų pokalbiai visada baigiasi garsiu juoku. Šiaip esu gan rami, todėl suerzinti mane sunku, tačiau neskanus maistas išmuša mane iš vėžių, draugai visada dėl to juokiasi. Mano akys net prisipildo ašarų, jei būdama alkana sulaukiu neskanaus patiekalo.
– Koks tavo geros nuotaikos receptas?
– Turiu daug laimės receptų, dažniausiai naudojami: gamta ir gyvūnai arba gera kompanija ir įdomūs pokalbiai.
– O kur Palangoje stipriausios kosmoso jėgos?
– Skambės banaliai, bet prie jūros. Bangos man visada asocijavosi su didžiulia jėga ir nežinomybe bei laisve. Prie jūros mėgstu būti viena, tai vienintelė vieta, kur galiu apie nieką negalvoti, mėgautis garsais ir vaizdu.
– Kokia tavo (ne) slapta svajonė 2020-iesiems?
– Slaptą svajonę pasiliksiu sau, o kita pasidalinsiu – svajoju išvykti savanoriauti. Šiemet man teko pabūti su vargstančiomis šeimomis, tai mane labai stipriai paveikė, todėl pradėjau domėtis savanoriavimo programomis, į kurias bandysiu įsitraukti.

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius